į pirmą puslapį
  Tauragės dekanatas
Adakavas  ▪  Batakiai  ▪  Dauglaukis  ▪  Gaurė  ▪  Lomiai  ▪  Nemakščiai  ▪  Pagramantis  ▪  Pašaltuonys  ▪  Sartininkai  ▪  Skaudvilė  ▪  Smalininkai  ▪  Tauragė  ▪  Vaitimėnai  ▪  Varlaukis  ▪  Viešvilė  ▪  Žygaičiai

Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapija

Tauragės g. 2, Skaudvilė, 73423 Tauragės r.

Dvasininkai

Administratorius g. kan. Alvydas BRIDIKIS
1965 05 27 ▪ 1992 03 22 ▪ 2016 07 18
Kundročių g. 3, Skaudvilė, 73423 Tauragės r.
Tel. (446) 58 236, mob. +370 614 11880
El. p.

Aptarnauja Varlaukį.

Pamaldos

  • Šv. Mišios
    Sekmadieniais: 9, 11 val.
    Šiokiadieniais: 19 val. (vasarą), 18 val. (žiemą)
    Šeštadieniais: 19 val. (vasarą), 18 val. (žiemą)
  • Išpažinčių klausoma pusvalandį prieš šv. Mišias
  • Švč. Sakramento adoracija pirmą mėnesio sekmadienį 10–11 val.
  • Gavėnios metu
    Kryžiaus kelio pamaldos spenktadieniais prieš šv. Mišias 17.30 val.
    „Graudūs verksmai“ giedami sekmadieniais 10.30 val.
  • Gegužinės pamaldos sekmadieniais 10.30 val., kitomis dienomis 19.30 val.
  • Birželinės pamaldos sekmadieniais 10.30 val., kitomis dienomis 19.30 val.
  • Rožinis pirmą mėnesio šeštadienį 11.30 val.; spalio mėn. 17.30 val.
  • Žemaičių Kalvarijos Kalnai giedami gavėnios penktadieniais 18.30 val.
  • Marijos valandos (Rarotos) advento sekmadieniais 9 val.

Atlaidai ir šventės

Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai – rugsėjo 14 d. (keliami į sekmadienį)

Parapijos teritorija

Skaudvilės m., Bugų k.,Ivangėnų k., Gedgaudiškės k., Kalniškių k.,Zakariškės k.,Karšuvos k.,Pasuvirkščio k., Šidagių k., Jakštų k., Keterių k., Plingių k., Simėnų k., Trepų k., Vėluikių k., Kundročių k., Mažintų k., Mozeriškės k., Norkiškės k., Paltiniškės k., Juškiškės k., Paegluonio k., Pavarčio k., Pilsūdo k., Rūdijos k., Pabambių k., Rudijos – Pilsūdo k., Jakutiškės k., Pužų k., Puželių k.

Parapijoje veikia grupės ir organizacijos:

Ministrantai, parapijos choras, Caritas; vaikų rengimo Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui grupės.

Kreipkitės į parapijos raštinę. Laukiame Jūsų!

Dėkojame už aukas ir paramą

Pavadinimas Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapija
Adresas Tauragės g. 2, Skaudvilė, Tauragės r.
Juridinio asmens kodas 191284846
Bankas Swedbank
A. s. T35 7300 0100 8378 7541

Apie bažnyčią ir parapiją

ISTORIJA

Pirmosios žinios apie Skaudvilę aptiktos 1760 m., o žinių apie Skaudvilės bažnyčią, tiksliau, koplyčią, aptinkame XVIII a. viduryje. 1750 m. dokumentuose minima Skaudvilės koplyčia, tada ji vadinama Batakių parapijos filija. 1760 m. Romos popiežius Klemensas XIII išleido bulę, kuria Skaudvilės koplyčiai suteikė teisę rengti Švento Kryžiaus atlaidus. Žinoma, kad Skaudvilės pirmoji bažnyčia (koplyčia) stovėjo miestelio kapinių šiaurės vakariniame kampe. Dar prieš keturis dešimtmečius koplyčios pamatus man rodė skaudviliškis kraštotyrininkas Dainius Habdangas. Dabar ši vieta, plečiant miestelio senąsias kapines, yra užlaidota. Apie tai, kad pirmoji koplyčia stovėjusi senose miestelio kapinėse, užsimena ir skaudviliškė mokytoja, kraštotyrininkė Eugenija Krencienė savo knygoje „Nuo Skaudvilės aukštumų pažvelgus“.

Vincentas Juzumas Žemaičių vyskupijos aprašyme neabejoja, kad miestelio pavadinimas kilęs iš žemaičių bajorų Skaudvilų, kurių giminei Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus Karšuvos paviete suteikė žemės, asmenvardžio. XVIII a. Skaudvilės savininkai jau buvo Micevičiai. Batakių seniūnas Ignotas Micevičius (Micewicz), vėliau Raseinių pavieto maršalka 1790 m. pastato medinę kleboniją, o 1797 m. – naują Skaudvilės bažnyčią. Tai patvirtina bažnyčioje kabanti metalinė memorialinė lenta, į kurią dar 1966 m. atkreipė dėmesį vykdytos bažnyčioje dailės paminklų registracijos ekspedicijos dalyviai. Memorialinėje lentoje tekstas: „D. O. M. HIC. JACET. IGNATIUS. MICEWICZ. COMARCHIO. BOTOCENS: NOBIL: ROSSIEN: MARESCALG: ORD: S: STANISLAI. EQU: ECCLESIAM. R. - C SKAUDVILENS: FUNDAVIT. DOTAVIT. ORNAVITQUE. R. I. R.“

1804 m. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis suteikė Skaudvilės bažnyčiai parapijos teises. Tada Micevičiai bažnyčiai paskiria valaką ir tris margus žemės bei 3000 sidabro rublių pinigais. Naujai parapijai buvo priskaičiuoti 1974 katalikai, o parapija apėmė 25 kaimus ir 13 aplinkinių miestelių. 1805 m. parapijos inventoriuje rašoma, kad bažnyčios ir varpinės būklė gera, klebonijos pastatai seni, nedidelėje špitolėje gyvena 5 vargšai. XIX a. pradžioje Skaudvilė tapo miesteliu, I.Micevičiaus valdos prasiplėtė ir sudarė keli palivarkai. Ignoto turtų paveldėtojas, taip pat Raseinių maršalka Antanas Micevičius buvo išlaidus, taip išvaistė paveldėtus turtus.

V. Juzumas, aprašydamas XIX a. antrosios pusės Skaudvilės parapiją, pažymėjo, kad naujosios klebonijos pastatas pastatytas 1850 m., prie jo yra įkurtas nedidelis sodas. Parapija maža ir neturtinga, žmonės pamaldūs, tačiau religinis pamaldumas nedidelis. Yra Šv. Rožinio brolija, švenčiamos Šv. Motiejaus, Šv. Joakimo, Šv. Roko, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventės. Skaitančių knygas yra nedaug, blaivybė silpna, žmonės gyvena neturtingai ir neišradingai. Linų sėja mažai, sėklų nedrėkina, kalba žemaitiškai. Parapijoje yra vienas Skaudvilės miestelis, jame 225 kiemai. Parapijai priklauso 10 palivarkų, vienas valstybinis – Paančio palivarkas, 3 bajorkaimiai, 37 kaimai. Iš viso parapijoje gyvena 3381 katalikas.

Skaudvilės bažnyčia turėjo savo seną archyvą, bažnyčios metrikos knygos pradėtos vesti nuo 1791 m. Didžioji dalis archyvinių dokumentų 1940 m. pateko į kartono fabriką sunaikinimui. (Per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m., sovietų valdžios nurodymu, buvo pervažiuoti nacionalizuoti dvarai, bibliotekos, bažnyčios ir, siekiant sunaikinti tautinę, nacionalinę savimonę, surinkti dokumentai, knygos, kita rašytinė medžiaga sunkvežimiais suvežti į kartono fabriką perdirbimui į kartoną. Tik nedidelę dalį vertingų dokumentų, knygų pasisekė išgelbėti Lietuvos šviesuoliams, muziejininkams, paveldosaugininkams). 1952 m. vykdant mokslinę ekspediciją, kurios metu tirta Skaudvilės bažnyčia, užfiksuota 1923 m. bažnyčios inventoriaus knyga.

1809 m. inventoriuje aprašoma varpinė ir šventorius, kuris buvo aptvertas kartu su kapinėmis, o tvora vietomis išgriuvusi. 1811 m. gyvenvietė pavadinta „kaimu prie dvaro“, o jo valdytojas buvo Stankevičius. Tada gyvenvietė pradėjo formuotis kaip miestelis, kaip prekybos centras, kuriame gyveno 20 žydų šeimų. 1816 m. jau surašytos 28 žydų šeimos, 1821 m. – 20 katalikiškų šeimų su 53 katalikais. 1821 m. bažnyčios sienos apkaltos lentomis, pakeisti vidaus laiptai. Gana ilgai Skaudvilė buvo menkutis, nereikšmingas bažnytkaimis. Reikalai pasitaisė, kai iki 1844 metų per miestelį buvo nutiestas tarptautinio plento Šiaulių-Tauragės kelio atkarpa. 1839 m. suremontuota bažnyčia, naujai išdažytas vidus, frontone įrengtas laikrodis. Kitais metais, tiesiant Rygos-Tilžės plentą, sumažintas šventorius ir aptvertas nauja medine tvora. 1841 m. aptverta klebonija, kurioje stovėjo senas namas ir septyni ūkiniai pastatai. Tada Skaudvilėje klebonavo kun. Antanas Jamontas. 1849 m pastatyta nauja klebonija, o 1862 m. plytų grindų danga pakeista lentų danga.

XIX a. antrojoje pusėje visiškai susiformuoja Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios kompleksas: bažnyčia, varpinė, bažnyčios šventorius, šventoriaus tvora, kapinės.

INTERJERAS ir DAILĖS KŪRINIAI

Istoriografinės medžiagos stoka neleidžia išsamiai atsekti bažnyčios vidaus įrengimo ir puošybos eigos, tačiau aišku viena, kad bažnyčios įrengimas dėl lėšų stygiaus vyko lėtai. 1845 m., praėjus pusšimčiui metų nuo bažnyčios statybos pradžios, vizitacijų akte kalbama, kad bažnyčiai ir varpinei jau reikia remonto. XIX a. antrojoje pusėje toliau tęsėsi bažnyčios remontai, altorių architektūrinis įrengimas. Neatsitiktinai interjero architektūriniuose ir dekoro sprendiniuose vyrauja stilių įvairovė: vėlyvasis barokas ir klasicizmas persipina su istorizmu.

Paskutinį kartą bažnyčia dekoruota 1970–1972 m. remonto metu, tada bažnyčios lubos ir sienos iškaltos statybiniu kartonu. Tikėtina, kad bažnyčios senojo dekoro didžioji dalis yra uždengta kartonu. 1966 m. registruojant bažnyčios kultūrinį paveldą, pažymėta, jog sienų tapyba sena. Aplink bažnyčią yra dekoratyvi lotynų ir lietuvių kalbomis įrašų juosta: „REIS QUE DELE CRIICINA O CRUX AVE SPES SALUTIS UNICA HOC PASIONIS TEMPORE PIIS AD AVGE GRATIAM“ „SZWENTA MARIJA MOTINA DEWO MELSKĖS UZ MUS GRESZNUS DABAR IR WALANDOJ SMERCZO MUSU AMEN“ „OSOL SALUTIS INTIMUS JESU EFOLGE MENTIOUS VERBUM SUPERNUM PROOIENS. E PATRIS AETERNI SINV UT COR LADULA DESERENS COELI VOLUPTAS IMPLEAT“ „WISI SZWENTI IR SZWENTOS DEWO MELSKITES UZ MUS UZTARKIT US MUS PRI JEZAUS UZ MUS NUKRIŽIAWOTO“.

Šis dekoratyvus tekstas matomas 1936, 1952, 1966 metų bažnyčios fotografijose. Tekstas įsiliejo į bendrą dekorą, o tuo pačiu buvo atskira jo dalis.

Bažnyčios interjeras labai kompaktiškas ir puošnus, viduje penki altoriai. Didysis altorius įrengtas dviem lygiais (dviejų aukštų) ir skirtingais planais. Pirmasis aukštas puoštas šv. Petro ir šv. Povilo skulptūromis. Kitapus šv. Povilo skulptūros pusėje įrėžtas tekstas: „ROBIL TE FIGURI I TEN OLTARZ FELIX GIEDWILOX“ (lenk. šias skulptūras ir altorių sukūrė Feliksas Gedvilas). Iš šio užrašo aišku, kad didžiojo altoriaus autorius Feliksas Gedvilas. Didysis altorius sudėtingos eklektinės kompozicijos ir labai turtingas.

Altoriaus centre virš tabernakulio medinis horeljefas „Pieta“. Virš jos du angeliukai, rankose laikantys didelę puošnią karūną. Altorių puošia 6 kolonos su korintiniais kapiteliais. Altorių su sakykla jungia galerija, kuri puošta angelų galvutėmis. Baliustrada sudaro stilizuotos rokokinio kaspinėlio fragmentai, virš kurių gotikinio ornamento juosta. Galerija eina nuo viršutinės altoriaus dalies, kurią puošia dvi kolonos ir du piliastrai, barokizuotas architvaras su klasicistiniu frizu. Centre skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė: Kristus ant kryžiaus ir dvi verkiančios moterys. Fonas raudono barchato. Dešinėje prie kolonos stovi šv. Zacharijus, kairėje – Archangelas Gabrielius. Tabernakulis barokizuotas, kuklus. Altoriaus dešinėje buvusi su vyskupo Motiejaus Valančiaus ranka pasirašyta lentelė. Šalia absidos su vitražiniais stiklais lango iš kairės Nežinomos šventosios su skarele ant galvos skulptūra, o dešinėje absidos lango – Nežinomos šventosios su kaukole rankoje skulptūra. Abi medinės skulptūros vietinio meistro. Kiti šoniniai altoriai, sprendžiant iš ornamentikos, dirbti ne F.Gedvilo. Jie plokšti, nėra tokie puošnūs. Juose tapyti paveikslai ir medinės skulptūros, bareljefai.

Bažnyčioje greta vertingų profesionaliosios ir liaudies dailės kūrinių yra mažiau vertingų. Vertingi dailės kūriniai ir turintys išliekamąją meninę vertę įrašyti į kultūros paveldo registrą. Dauguma šių dailės paveldo kūrinių sukurti XIX a. yra sukurtų ir XVIII a. pabaigoje. Tai tas laikotarpis, kada buvo įrengiama bažnyčia. Tapybos raiška pasižymi nežinomų dailininkų paveikslai: „Švč. Jėzaus širdis“, „Rožinis Švč. Mergelės Marijos“, „Šv. Motiejus“, „Šv. Elena“, „Šv. Martynas“, „Šv. Jurgis“, „Sugrįžimas iš Egipto“, „Šv. Antanas“, „Šv. Martynas ir šv. Joakimas“, „Kristus sode“. Liaudiškos tapybos, ryškiai dekoratyvaus kolorito „Stacijos“ ir kiti kūriniai.

Bažnyčioje gausu įvairaus dydžio medinių, polichromuotų skulptūrų, bareljefų. Savo dydžiu ir menine potencija išsiskiria išraiškinga statula „Šv. Jono Nepomukas“, patalpinta vienoje iš dviejų sakyklų, dabar jau tapusioje bažnyčios dekoru. Prie vargonų tribūną laikančių stulpų įspūdingos Nukryžiuotojo skulptūros. Dekoratyvi, barokizuota skulptūra „Šv. Florijonas“, išraiškingos skulptūros „Šv. Jeronimas“, „Šv. Ambraziejus“, „Šv. Magdalena“. Ant piliastrų pakabinti polichromuoti bareljefai „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Dominykas“. Saikingai polichromuotos angelų skulptūros, kurių dalis vaizduojami laikantys žvakes. Bažnyčios frontone segmentinės arkos formos niša su ažūriškai išpjaustinėtomis užuolaidėlėmis, kur XIX a. buvo įtaisytas laikrodis, yra „Nukryžiuotojo“ skulptūrinė grupė. Figūros statiškos, liaudiškos, dominuoja dekoratyvumas.

Bažnyčioje dvi sakyklos: po reformacijos čia vykdavo diskusijos. Kalbėdavo du jėzuitai, vienas atstovaudavo reformatoriams, o kitas katalikams. Jie diskutuodavo, vykdavo tarpusavio ginčai tam, kad sudomintų klausytojus. Šiomis diskusijomis buvo siekiama labiau įtvirtinti katalikybę ir prie jos patraukti parapijiečius bei neigti reformaciją. Bažnyčioje esančiais dailės kūriniais rūpinamasi nuo seno: 1965–1967 m. kanauninko kunigo Juozapo Grubliausko pastangomis restauruotas bareljefas „Šv. Kazimieras“, „Rožinys Švč. Mergelės Marijos“, paveikslai „Šv. Elena ir „Šv. Motiejus“. Pastarąjį paveikslą restauravo Prano Gudyno mokinė, tapybos restauratorė Elena Šmigelskaitė. 1999–2004 metais Manto Matuizos dailės kūrinių restauravimo dirbtuvės restauravo 14-kos stacijų paveikslus.

VARGONAI

XIX a. pirmajame dešimtmetyje, nors bažnyčia visiškai nebuvo įrengta, neišdažyta, nebuvo sakyklos ir krikštyklos, tačiau buvo pastatyti 1 manualo 13 balsų vargonai. Šiandiena Skaudvilės bažnyčioje stovi 1806 m. Vilniaus vargonų mokyklos meistrų sukurti vargonai, tai vėlyvojo baroko kūrinys, pasižymintis originalumu. Vargonų prospektas raiškios plastikos, dekoruotas ažūriniais rokokiniais drožiniais. Vargonai ir jo prospektas, kaip vertingas paveldo objektas, įrašytas į kultūros paveldo registrą. Skaudvilės klebono prelato Jono Kaunecko rūpesčiu 1983-1986 m. vargonus restauravo vargonų meistras Rimantas Gučas.

Kaip prisimena Skaudvilės bažnyčios vargonininkas Petras Urbonas (prisiminimai užrašyti mokytojos E.Krencienės), „vargonai turi 637 vamzdelius ir švilpynes, po vieną klaviatūrą rankoms ir kojoms (manualą ir pedalus), 13 registrų.“

Vargonų tribūna aptverta neskoninga tekintų baliustrų tvorele. Iki 1970 m. bažnyčios remonto tribūną juosė aklina įspraudomis puošta tvorelė. Kaip rašo sakralinės architektūros tyrėja Algė Jankevičienė: Ramiame klasicistiniame fone kontrastingai ryškėjo plastiškas vargonų prospektas, dekoruotas ažūriniais rokokiniais drožiniais. Po remonto sienelėje, atskiriančioje bobinčių, buvę langeliai pakeisti į neskoningos formos langelius.

VARPINĖ

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios liaudiškos architektūros varpinė stovi šiauriniame šventoriaus kampe. Varpinė kvadratinio plano, karkasinės konstrukcijos, dviejų tarpsnių nedidelis pastatas, pastatytas ant akmeninio pamato puošto mozaika. Tikėtina, kad varpinės forma ir tūriai mažai pakito nuo jos pirmojo pastatymo. Išsamiai varpinė aprašyta 1809 m. vizitacijos akte. Jos konstrukcija sunerta iš eglinių rąstų, sienos apkaltos lentomis, stogas dengtas skiedromis, virš jo geležinis kryžius. Varpinėje minimi trys varpai. Apie varpus, du didelius ir vieną mažą, kalba ir ankstesniame 1805 m. vizitaciniame akte. 1839 m. vizitaciniame akte pateikti ir jų svoriai: vienas jų sveria 241,5 svarų, antras – 180 ir trečias – 115 svarų. Du varpai kybojo varpinėje, o vienas varpas buvo bažnyčios bokšte, kuris sujungtas su mušančiu laikrodžiu.

Kaip pastebi Povilas Šverebas, tyręs Skaudvilės buvusio valsčiaus katalikų bažnyčių varpines ir varpus, kad jau 1821 m. vizitaciniame akte kalbama apie būtinumą statyti naują varpinę. 1827 ir 1830 metų aktuose rašoma, kad 1823 m. buvo naujai perstatyta varpinė. Jos karkasas iš eglių rąstų, lentų apkalas taip pat iš eglių. Statant naują varpinę pats pastatas nepakito, tik buvo pastatytas naujas kryžius, kurį nupirko parapijiečiai, o klebono rūpesčiu jis buvo pritvirtintas virš naujos varpinės. 1831 m. akte rašoma, kad laikrodis veikiantis, signatūra yra pagrindinio fasado frontone. Menotyrininkės Dalios Ramonienės nuomone, tada bažnyčia buvo be bokštelio, o su atviru antstatėliu, virš kurio – medinis, masyvus 2 m aukščio kryžius. Šiame anstatėlyje buvo įtaisytas didelis laikrodis. Jau kitame vizitacijos akte rašoma, kad laikrodis įtaisytas frontono nišoje, puoštoje ornamentuotais drožiniais, toje pačioje, kur šiandien yra skulptūrinė Nukryžiuotojo grupė. (Tauragės kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai,-Vilnius, 2007, p.262) P.Šverebo teigimu, per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai iš Skaudvilės išvežė du varpus, kurie svėrė 328 kg. Po Antrojo pasaulinio karo varpinėje užregistruoti du varpai. Šiandien varpinėje kabo du 1889 m. Antano Zvolinskio dirbtuvėje Varšuvoje nulieti varpai ir bažnyčios palėpėje vienas nenaudojamas 1888 m. lietas varpas.

BAŽNYČIA

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia yra prie Tauragės gatvės, priekiniu fasadu į turgaus aikštę, ant neaukštos kalvelės ir yra pagrindinė aikštės, miestelio dominantė, bei gražiai uždaro gatvės perspektyvą. Tai liaudiškos architektūros pastatas turintis klasicizmo bruožų. Bažnyčios fasadai, ypač pagrindinis fasadas, skirtingai nuo kitų Žemaitijos regiono sakralinių pastatų, išsiskiria puošnumu.

Medinė bažnyčia statyta 1797 m. iš kirviu tašytų rąstų, kryžminio plano, apkalta lentomis, pastatyta ant gerai sumūrytų akmens mūro akmenų. Bažnyčia kryžminio plano, halinė, trijų navų. Vėlesnės statybos zakristija atitverta už didžiojo altoriaus. Pastatas masyviu šlaitiniu stogu, rytų gale su trikampiu frontonu. Stogas buvo dengtas šiaudais, vėliau – lentelėmis, o 1962–1970 m. bažnyčios ir varpinės stogai perdengti skarda. 1967 m. apkalti bažnyčios bokšteliai.

Po antrosios sovietinės okupacijos, pradėjus ignoruoti Bažnyčią, buvo ignoruotas ir pats bažnyčios pastatas. Vykdant Skaudvilės miestelio, vėliau rajono centro, užstatymą siekta naujais statiniais „sumenkinti“ bažnyčios pastatą. Pokariu, 1955 m., parengta Skaudvilės projektinė schema (archit. Aleksandras Eigirdas), pagal šią schemą pradėtas miesto užstatymas. 1960–1961 m. priešais bažnyčią pastatyta universalinė parduotuvė (šiandien „Maxima“), 1960 m. – už bažnyčios, buvusiame klebonijos sode, – vidurinė mokykla (šiandien gimnazija). 1970–1972 m. prie aikštės ir jos aplinkoje pastatyta dviejų aukštų parduotuvė, miesto vykdomojo komiteto pastatas (seniūnijos pastatas), prieš bažnyčią keleivių paviljonas. Greta bažnyčios i pastatai buvo statomi specialiai, kad sumenkintų pagrindinę aikštės dominantę – ant kalvelės stovinčią bažnyčią.

Mokytoja Eugenija Krencienė savo knygoje „Iš Skaudvilės krašto žmonių gyvenimo“ rašo: 1944 metų rudenį besitraukdami vokiečiai norėjo padegti bažnyčią ir paštą. Kareivis motociklininkas važinėjo po miestelį ir šaudė padegamosiomis kulkomis. Bažnyčios nepadegė, o pašto pastatą pavyko. Skaudvilės bažnyčią padegti norėta ne tik karo metais. Ją padegti kėsintasi ir 1970 m. Šie metai įsimenami kaip „bažnyčių deginimo metai“. Tada sovietiniai aktyvistai nuožmiai kovojo prieš Bažnyčią ir vienas iš „kovos barų“ buvo maldos namų padegimas. 1970 m. birželio 25 d. sudegė Batakių šv. Onos bažnyčia, liepos 24 d. Gaurės šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. Degė ir kitos Žemaitijos bažnyčios. Skaudviliškiai, siekdami apsaugoti savo maldos namus, naktimis nuo padegėlių saugojo bažnyčią. Pasakojama, kad saugotojai net ne vieną kartą naktimis sulaukė neaiškių atvykėlių, slankiojusių prie bažnyčios. Ateistinis auklėjimas reiškėsi visur. 1972 m. Skaudvilės sodininkystės tarybinio ūkio direktorius Pranas Antanavičius iš Tauragės rajono komunistų partijos komiteto gavo įsakymą iš jo vadovaujamo ūkio teritorijos, Trepų kaimo, pašalinti ar sunaikinti Lurdo Švč. Mergelės Marijos paminklą. Šį paminklą XX a. pradžioje pastatė Trepų palivarko valdytojas Leonidas Šešmincovas. Pastarasis gyveno Sankt Peterburge, o vasarai atvykdavo į Trepus. Kad jį atvažiuojantį sutiktų Marijos skulptūra, ją pastatė prie kryžkelės Skaudvilė-Bijotai ir kelio į Trepus. Lurdo Švč. M. Marijos alavinė skulptūra atlieta XX a. pr. (iki 1914 m.) Edmundo Novickio meno liejinių ir paminklų dirbtuvėse Peterburge. Skulptūra pastatyta ant iš skelto akmens sumūryto postamento. Pasakojama, kad akmenis atvežė iš apsireiškimo vietų Lurde Prancūzijoje.

Ūkio direktoriui P.Antanavičiui spręsti iškeltą painių ateistų ir komunistų rebusą, pašalinti paminklą padėjo Skaudvilės bažnyčios parapijiečiai. Parapijiečiai sutarė su Skaudvilės parapijos klebonu kunigu Juozapu Grubliausku, kad jis priims saugoti statulą. Pasakojama, kad beardant paminklo postamentą buvo aptikta skardinė dėžutė, o joje – popierius su lenkiškais tekstais. Kur šie raštai dingo, niekas nežino. Išardytas paminklas slapčia nuvežtas į Skaudvilę ir pastatytas bažnyčios šventoriuje, greta varpinės. Kaip rašo mokytoja E.Krencienė, klebonaujant kunigui Vincentui Vėlavičiui, parapijiečiai Elena Justina Bartkienė ir Alfonsas Sirunavičius paaukojo po 500 rub. nupirkti šv. Bernadetos skulptūrai, kuri buvo pastatyta greta Švč. M. Marijos statulos.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pakylėti Sąjūdžio vėjų, žmonės atstatė sovietų valdžios sunaikintus, nugriautus paminklus. Šiame pakylėjime, sutikus Skaudvilės klebonui Jonui Kauneckui, Lurdo Švč. Mergelės Marijos paminklas atstatytas Trepuose. Prie atstatymo darbų daug prisidėjo ūkio direktorius Jonas Vaitkevičius. Parapijiečiai jau buvo pripratę prie šventoriuje stovinčio Švč. M. Marijos paminklo, tad parapijos klebonas J.Kauneckas Kaune užsakė kitą Marijos skulptūrą. Naujos Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūrinės grupės pašventinimas bažnyčios šventoriuje vyko 1990 metais.

Skaudvilės bažnyčioje tarnavę klebonai, parapijiečiai nuolat rūpinosi bažnyčios ir varpinės pastatais, tvarkė šventorių. 1967 m. plytelėmis išklojo šventorių, 1970–1972 m. remontavo abu pastatus. 1975 m. perdažė bažnyčią ir varpinę, kitais metais perdažė stogus. 1984 m. klebono Jono Kaunecko rūpesčiu prie bažnyčios pristatė vietinę katilinę su aukštu kaminu ir viduje išdėstė radiatorius. 1987 m. perdažė bažnyčią ir varpinę.

Nuo bažnyčios pastatymo praėjo daugiau nei du amžiai, tad sakraliniam pastatui vien einamojo remonto neužtenka. Negausi parapija neturi tiek finansinių resursų, kad galėtų atlikti sudėtingus ir daugiau kaštų reikalaujančius darbus. Tad buvo ieškoma kitų finansavimo šaltinių. Šią vasarą pradedamas įgyvendinti projektas „Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčios fasadų tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai“, kuris remiamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo paramos programa „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“.

Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčia, menanti daugiau nei du šimtmečius, ir visas bažnyčios kompleksas – bažnyčia, varpinė, bažnyčios šventorius, šventoriaus tvora, kapinės – yra neatsiejama šio krašto žmonių dvasinio gyvenimo dalis. Sakraliniai pastatai su gausiais meno kūriniais papildo Žemaitijos sakralinio paveldo sankaupas.

aukštyn