į pirmą puslapį

Vyskupas Vincentas BORISEVIČIUS

Vyskupas, Dievo tarnas

1887 ▪ 1910 ▪ 1940 ▪ 1946

Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Šunskų parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje (Bebrininkų k., Paežerių vlsč., Vilkaviškio apskr.). Tėvai – Augustinas ir Marija – buvo pamaldūs katalikai, šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys. Du sūnūs – Kazimieras (1884–1920) ir Vincentas (1887–1946) – baigę Šunskų pradžios mokyklą, išvyko į Sankt Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią, todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų. Sankt Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos (viena – berniukams, kita – mergaitėms) buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę šešias gimnazijos klases, 1903–1909 m. broliai mokėsi Seinų kunigų seminarijoje.

Baigęs studijas, Vincentas buvo išsiųstas tęsti mokslus į Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur gavo licenciato laipsnį ir 1910 m. gegužės 29 d. buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas dirbti Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo priverstas pasitraukti į Rusiją. Su kitais lietuvių pabėgėliais išeivijoje dirbo pastoracinį darbą. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. 1922–1926 m. buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius, dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją. 1926 m. atvyko į Telšius, kur buvo įsteigta Telšių vyskupija. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas. 1927 m. įsteigus Telšių kunigų seminariją, tapo jos rektoriumi. 1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kunigui Vincentui Borisevičiui suteikė prelato titulą. 1927–1940 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prieteliuje“.

1940 m. vasario 3 d. popiežiaus Pijaus XII dekretu prelatas Vincentas Borisevičius buvo nominuotas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pagalbininku. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas ir Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta.

Mirus vyskupui Justinui Staugaičiui, vyskupas Vincentas Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. popiežiaus Pijaus XII buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru, ingresas įvyko tų pačių metų kovo 4 d. Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daugelis Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. Vyskupas niekada nebuvo abejingas smurtui, žudymams, gelbėjo visus, kuriems grėsė persekiojimas ar mirtis.

Sovietams okupavus Lietuvą, pasisakė prieš Bažnyčios persekiojimą. 1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kunigą Klemensą Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. 1946 m. ryžosi grįžti į Telšius, nes komunistų valdžiai nebuvo nieko bloga padaręs. Tais pačiais metais suimtas, kalintas ir kankintas, galiausiai nuteistas mirti. 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose, Vilniuje. Seseriai buvo pranešta, kad brolis mirė 1946 m. spalio 12 d.

1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau nei 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

1999 m. rugsėjį vyskupo palaikai surasti ir 27 dieną perlaidoti Telšių vyskupijos katedros kriptoje.

Kandidatas į palaimintuosius, beatifikacijos byla pradėta 1991 m.

Vyskupas V. Borisevičius – labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas. Buvo pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos – nežiūrint jų tikėjimo, tautybės ar ideologijos. Meilė Dievui ir artimui jam buvo svarbiausia – pagelbėjo nacių kalinamiems sovietinės armijos belaisviams ir vokiečių nacių kariuomenėje tarnaujantiems sužeistiems kariams. Daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir Telšių geto. Pokary šelpė Lietuvos partizanus. Jis – tikras maldos vyras, ištikimybės aukštiesiems idealams ir artimo meilės darbų darymo pavyzdys.

Parengta pagal Kazio Misiaus tekstą, publikuotą Žemaičių muziejaus „Alka“ parengtoje knygoje
„TELŠIŲ VYSKUPIJA. Skiriama Žemaičių vyskupijos įsteigimo 600 metų jubiliejui ir Telšių vyskupijos 90-mečiui“ (Klaipėda: Druka, 2016; p. 78–79).

aukštyn
Malda  ▪  Faktai ir ženklai  ▪  Liudijimai  ▪  Publikacijos  ▪  Kronika  ▪