Ištraukos iš žemaičių skundo Konstanco Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime 1416 m.
* * *
„Žemaičių skundas“ buvo perskaitytas lotynų kalba Konstanco miesto katedroje 1416 m. vasario 17 d. Jame ne tik buvo reiškiamas žemaičių noras jungtis prie krikščioniškų tautų šeimos, bet ir negailima kritikos Vokiečių ordinui, kuris vaizduojamas pagrindiniu kliuviniu, neleidusiu žemaičiams priimti katalikų tikėjimo drauge su likusia lietuvių tautos dalimi 1387 m. Žemaičiai Vytauto ir (galbūt) Jogailos raštininkų padedami, apeliavo į bendražmogišką teisingumą, beldėsi į ano meto galingųjų sąžinę, ir netgi baudėsi tarti, kad jų niekas nuo šio švento pasiryžimo vis vien negalės sulaikyti.
„Žemaičių skundas“ buvo didelė Lietuvos ir Lenkijos sėkmė, kurią, kalbant šių dienų kalba, galima vertinti kaip pirmą didžiai nusisekusią Lietuvos viešųjų ryšių akciją. Kitais metais taikiai ir noriai žemaičių priimtas krikštas ir 1417 m. rudenį įsteigta Medininkų (Varnių) vyskupija, užbaigė krikščioniškos Europos kūrimą, prasidėjusį dar IV a. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo laikais.
* * *
Šviesiausias kunigaikšti ir tautų karaliau, šventai gerbiami Kristuje tėvai ir dievobaimingi ponai! Kadangi ta šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, tik tada pradėjo apšviesti mūsų aklumo tamsumas, kai tos šviesos Autoriui patiko pakviesti lietuvių gentį į tikrosios šviesos pažinimą, t. y. į katalikų tikėjimą. Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios kūnas ir kraujas esame, šventuoju Krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo, suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą. Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką, kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepatinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš ko galima spręsti, ar kas nors yra tikras krikščionis.
Taigi, į šiuos dalykus atkreipę dėmesį ir juos gerai apsvarstę, daugelis iš mūsų buvo patraukti priimti katalikų tikėjimą atgimdyti šventuoju Krikštu, ir jau beveik visi būtų tapę katalikais, jeigu tai, apie ką su visu nusižeminimu ir dievotumu jūsų šventenybei toliau išdėstysime, nebūtų kliudę ir davę priežastį pasipriešinti. Buvo tokie žmonės, kurie atvyko į mūsų kraštą, ėmė valdyti mūsų žemes, ir mes vylėmės, kad jie atpirks mūsų tėvynę iš drakono nasrų bei tamsybių kunigaikščio velnio ir mūsų tėvynės gentį per Krikštą atvers į Dievo malonę. Tačiau savo dvasia jie labiau norėjo ne katalikų tikėjimą plėsti, bet gobšiai pripildyti savo sandėlius, o ne dangų. Jų neteisingame, iškrypusiame ir beprotiškame valdyme mes buvome tarsi klaidžiojančios avys, nes nebuvo, kas mus išgelbėtų ir kas atvestų į katalikų tikėjimą, nes galbūt dar nebuvo atėjęs laikas. Dabar gi atėjo laiko pilnatvė, kurios metu jūsų šventajame Susirinkime, kuris yra savalaikis šiame svyruojančiame pasaulyje ir kurį visagalis Dievas per švenčiausiąjį Romos karalių teikėsi sušaukti, būtų panaikintos visos klaidos, teršiančios pasaulį. Dabar jums, Šventajai Dvasiai padedant sukviestiems į viena, atstovaujantiems visai Bažnyčiai, priklauso pašalinti nesantaikas, plėsti krikščioniškąjį tikėjimą, išrauti su šaknimis erezijas ir atskalas. Jums gi pirmiesiems po Dievo duota valdžia numesti galiūnus nuo sostų ir išaukštinti mažuosius. Štai paskyrė jus Viešpats būti virš genčių ir karalysčių, štai ką tik kreipėmės ir kreipiamės į šią jūsų šventą bendruomenę kaip į mūsų sielų advokatą, ganytoją ir vyskupą, kad per jus, kuriems yra pavesta rūpintis visais, būtume priimti į šventosios Motinos Bažnyčios glėbį, ko karštai trokštame.
Taigi priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui teikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami esame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam mokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į gyvenimo kelią. <...>
Nors nuo pat mūsų atsiradimo pradžios mes esame kilę iš laisvų tėvų ir esame tikrai laisvi, ir savo turtą bei nuosavybę turime paveldėjimo teise legaliai visiška ir pilna laisve, niekam nebuvome pririšti vergyste, tačiau Prūsijos teutonų ordino broliai, puikiai žinodami mūsų kilmę iš laisvų tėvų ir pilną laisvę, labai stengėsi atimti iš mūsų laisvę ir taikų gyvenimą, priešiškiausiu ir žiauriausiu būdu mus nusiaubdami, nekreipdami dėmesio į mūsų jau seniai turimą pamaldų ir karštą norą bei pastangas prisijungti prie katalikų tikėjimo. Jie nesistengė laimėti tikrajam Dievui mūsų sielų, bet norėjo okupuoti ir pasisavinti mūsų paveldą ir mūsų žemes, kaip ir kitais atvejais buvo neteisėtai darę. <...>
Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ar parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal Jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis kaip krikščionys. Aiškiai ir specialiai pareiškiame, kad nenorime, jog tie broliai mus valdytų <...>. Kadangi trokštame tapti tikrais krikščionimis, norime ištikimai ir nuolankiai tarnauti pirmiausia Dievui, po to tam, kuris mums patiks. <...>
(Vertimas kun. Juozapo Gedgaudo)
