į pirmą puslapį

Žemaičių Krikšto 600 m. jubiliejaus istorija ir šaltiniai

Kada buvo apkrikštyti žemaičiai? 

Vytautas Didysis ir žemaičių vyskupas Motiejus...Žemaičiai, sukūrę žemių konfederaciją, nespėjo sukurti atskiros Žemaitijos valstybės. Jie buvo Mindaugo įjungti į jau susidariusią Lietuvos valstybę, tačiau žemaičiai išsaugojo autonomiją, nepatekdami į didžiojo kunigaikščio domeną.

Lietuvos krikštas vyko tuo metu, kai Žemaitija tapo iš rankų į rankas einančiu Lietuvos ir Vokiečių ordino politinių kombinacijų objektu. Tokia žemaičių padėtis lėmė, kad kai 1387 m. buvo krikštijama Lietuva, žemaičiai ir toliau liko paskutiniaisiais Europos pagonimis.

Žemaičių krikštui būdinga palyginus ilga Žemaitijos christianizacija (1413–1421 m.) ir vieno, ypač dominuojančio christianizacijos fakto nebuvimas. Tai – Žemaitijos savotiškos istorinės raidos ir iš to sekusios politinės padėties XIV– XV a. sandūroje paseka. Ta padėtis lėmė, kad 1413 m. prasidėjo ne Žemaitijos apsikrikštijimas kaip Lietuvos atveju 1387 m., o apkrikštijimas. Apkrikštyti Žemaitiją turėjo arba Lietuva, arba Vokiečių ordinas. Krikštas tapo žemaičių užvaldymo veiksnio sudedamoji dalis. Lietuvos vykdomas žemaičių krikštas tęsė istorinę Žemaitijos raidą, o ordino vykdomas krikštas reiškė bendros žemaičių su Lietuva raidos nutraukimą ir pakeitimą, įjungiant Žemaitiją į ordino sudėtį. Kaip rodo 1382–1421 m. įvykiai, žemaičių visuomenė nepriėmė ordino vykdomo (tiksliau, tik skelbiamo) krikšto ir, žinoma, nesipriešino Lietuvos vykdomai krikšto akcijai. Tuo žemaičiai pademonstravo savo laisvą apsisprendimą, pasirinkdami su kuo jiems būti ir kas bus – Lietuva ar Ordinas jų krikštytoju. Po Žalgirio mūšio ginčus tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino dėl Žemaitijos perkėlus į Konstancos bažnytinį susirinkimą, 1416 m. Žemaičiai savo garsiajame skunde išreiškė norą būti su Lietuva, tuo pirmą kartą Europos istorijoje iškeldami tautų apsisprendimo teisę ir religijos laisvę.

Istorikai išskiria trys žemaičių krikšto datas: 1413 m., 1416 (1417) m. ir 1421 m. Istorikas Z. Ivinskis pažymėjo tris žemaičių krikšto etapus: 1413 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujamą Žemaičių krikšto akciją, bylą Konstancos susirinkime (1415–1416 m.) ir masinį žemaičių kriktą bei Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įsteigimą 1417 m.

Būtina pastebėti, kad 1413 m. pradėtas žemaičių krikštas nebuvo vienadienė Lietuvos valdovų akcija. Jau 1394–1394 m. ir 1411–1412 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto pavedimu žemaičiuose lankėsi ir krikščionybę skelbė premonstratiečių vienuolio Jeronimo Prahiškio vadovaujami misionieriai, kurių tarpe buvo (turėjo būti) ir Lietuvoje gyvenusių vienuolių pranciškonų, gerai mokančių lietuvių, o gal ir žemaičių kalbą. Šis faktas iškalbingai liudija aktyviai vykdytą žemaičių katekizaciją ir laisvą žemaičių apsisprendimą priimti krikštą, tuo paneigiant mitą apie prievartinį žemaičių krikštijimą. Misionieriai pagonis stengėsi patraukti savo šventumu, pasiaukojimu, aiškinimu krikščioniškų tiesų, įkalbinėjimu, dosnumu, stebuklais, pagoniškų reliktų naikinimu arba jų pritaikymu krikščionybės poreikiams. Sukrikščioninimas buvo suvokiamas kaip ilgas procesas, kurio palengvinimui į misionierių tarpą buvo įtraukiami žmonės, kilę iš žemaičių, kurie puikiai pažinojo vietos žmonių papročius ir nuotaikas. Kai į saviškius kreipdavosi žinomas genties žmogus, konvertitų reakcija į krikščionybę būdavo visai kitokia, nei klausantis vien tik atvykusių misionierių. Todėl ne nuostabų, kad 1413 m. vykusio žemaičių krikšto metu aktyviai tikėjimo tiesas naujakrikštams žemaičiams aiškino ir valdovai Vytautas bei Jogaila, savo asmeniniu pavyzdžiu liudydami tikėjimą į Jėzų Kristų. 1413 m. pakrikštyta buvo keletas tūkstančių pagonių žemaičių, toliau aktyviai tęsiama žemaičių katekizacija.

Kai 1414 m. Konstancoje buvo atidarytas Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, abi pusės – kryžiuočių ordinas ir Lenkijos – Lietuvos valdovai- perkėlė tarpusavio ginčus į šį Pietų Vokietijos miestą. Lietuviams Konstancoje talkino lenkų delegacija, vadovaujama Pauliaus Vlodkovičiaus. 1415 m. rudenį Vytautas pasiuntė į Konstancą 60-ies žemaičių didikų delegaciją, vadovaujama Jurgio Gedgaudo ir Jurgio Galmino. 1416 m. vasario 13 d. plenariniame posėdyje buvo perskaitytas žemaičių skundas, kuriame buvo iškelta daugybė žemaičių iš kryžiuočių patirtų skriaudų ir kliudymų priimti krikštą, o skundas baigėsi šiais žodžiais: „Malonėkite mus išgirsti! Mes turime žmogišką prigimtį ir nesame kokie žvėrys, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ar pirkti. Esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, kad gautume Dievo vaikų laisvę, ir, atgimę bei atsinaujinę Kristaus tikėjime, norime ta laisve naudotis ir džiaugtis, kaip ja naudojasi ir džiaugiasi visi krikščionys.“ Bylą Konstancoje laimėjo Jogaila ir Vytautas. 1416 m. kovo 5 d. nutarimu į (tuo metu) jų valdomą Žemaitiją turėjo išvykti susirinkimo įgaliota delegacija krikštui vykdyti ir bažnytinėms struktūroms organizuoti. Ji taip ir nenuvyko, bet krikšto akcijai prižiūrėti tų pačių metų rugpjūčio 1 d. buvo paskirti Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras. Daug nedelsdamas, Vytautas 1417 m. spalio 24 d. Parėmė finansiškai Medininkų (Žemaičių) vyskupijos steigimą, o vyskupai Jonas ir Petras, kaip susirinkimo delegatai, pašventino katedrą Varniuose. Tuo pat metu vyko masinė žemaičių krikštijimo akcija. 1417–1418 m. sandūroje Konstancos bažnytinis susirinkimas kartu su išrinktu popiežiumi Martynu V patvirtino Žemaitijos krikšto užbaigimo ir jos bažnytinės struktūros sukūrimo faktą. Istorikas dr. P. Rabikauskas SJ tai vadina Žemaičių vyskupijos įsteigimu, tai - trečiasis Žemaičių krikšto etapas. Galutinai Žemaičių vyskupijos steigimas baigtas 1421 m., kai Konstancos Bažnyčios susirinkimas patvirtino Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įsteigimą, oficialiai galiojant 1411 m. Torūnės taikos sutarties nurodymui, paliekančiam Žemaitiją Vokiečių ordinui po Jogailos ir Vytauto gyvos galvos. Pretenzijas prisijungti Žemaičių vyskupiją ėmus reikšti ir Kuršo vyskupui Gotšalkui Šutei, popiežius Martynas V buvo priverstas 1421 m. gegužės 31 d. bule Žemaičių vyskupiją paimti savo globon, globėjais paskirdamas Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą bei Žemaičių vyskupą Motiejų. O po išsamaus Žemaičių vyskupo Motiejaus laiško popiežiui, pontifikas 1421 m. rugsėjo 11 d. bule „Mirabilis Deus“ paėmė Žemaičių vyskupiją tiesioginėn Apaštalų sosto globon. Kaip pažymi istorikas prof. E. Gudavičius, popiežius bule „Mirabilis Deus“ Vokiečių ordiną eliminavo kaip žemaičių krikštytoją ir ja užbaigė Žemaitijos krikštą bei ją apibrėžiančių datų chronologinę seką. O Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1421 m. birželio 22 d. Trakuose pasirašė aktą, kuriuo žemės valdomis apdovanojo žemaičių vyskupą Motiejų ir kapitulą, tuo užbaigdamas Žemaičių vyskupystės steigimą, užtikrindamas vyskupijos finansinį stabilumą ir savarankiškumą.

Istorinės aplinkybės nulėmė tai, kad tiek Žemaitijos krikštas, tiek ir Žemaičių vyskupijos steigimas įvyko ne kaip vienkartiniai aktai (ar akcijos), o užsitęsė kaip procesai. Tai gerai matyti, palyginus su pačios Lietuvos krikštu. Taip atsitiko dėl politinės ir karinės Vokiečių ordino intervencijos. 1427 m. Žemaičių vyskupija (kaip ir Vilniaus vyskupija) buvo priskirta Gniezno arkivyskupijai.

Vertinant to meto pasaulietinės ir bažnytinės teisės kriterijais bei politinėmis nuostatomis, 1417 m. data yra reikšmingiausia: įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija, pakrikštytas didžiausias žmonių skaičius. Tačiau Jogailos ir Vytauto atvykimas į Žemaitiją 1413 metais, parodantis pasinaudojimą Žalgirio pergale, laikytinas, vis dėlto, persilaužimo tašku žemaičių christianizacijos procese, juo buvo užbaigta ne tik Lietuvos, bet ir Europos žemyno oficiali ir formali christianizacija.

2013 m. žemaičiai švenčia Žemaitijos 600 metų krikšto jubiliejų (svari manifestacija bei pradinė krikštijimo akcija) ir ruošiasi 2017 m. minėti Žemaičių vyskupijos steigimo 600 metų (Konstancos bažnytinio susirinkimo nutarimų pagrindu) jubiliejų.

Parengė istorikė Janina Bucevičė

aukštyn