Kronika

2011 m. gruodžio mėn. 21 d.

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės Kristų tikintieji!

Sveikinu Jus visus, kurie, nepaisant triukšmingo ir lėkšto prieššventinio šurmulio, turite drąsos savo sielose, savo šeimose ir bažnytinėse bendruomenėse, savo šventovėse Kalėdų nakties, ryto ir dienos šv. Mišiose išgyventi Kalėdų šventės esmę – Dievas tapo žmogumi, kad savo kūrinį žmogų, net nusidėjusį, išvestų į dieviškojo gyvenimo aukštumas... Begalinis Dievas tapo mažu kūdikėliu, kad mes galėtume tapti sudievinti. Dievas iš savo dieviškos amžinybės, kurioje nėra nei praeities, nei greitai praeinančios dabarties ir žemiškos ateities, atėjo mus ir visus prieš jo gimimą šioje žemėje ir jo gimimo laiku ir vėliau gyvenusius, gyvenančius ir gyvensiančius įvesti į dieviškąją amžinybę. Iš žemiškojo gyvenimo ribotumo į dieviško gyvenimo amžiną dabartį. Visus Jus, kurie dalyvaujate Kalėdų nakties, Kalėdų ryto ar dienos Mišiose, kviečiu toje perspektyvoje įsimąstyti į Kalėdų Mišių Šv. Rašto skaitinius ir širdies gelmėse pajusti, kad tiek pranašas Izaijas, tiek apaštalas Paulius antruosiuose skaitiniuose, tiek evangelistai Lukas ir Jonas Evangelijų tekstuose skelbia didžią gailestingojo Dievo žinią visiems, gyvenusiems šioje žemėje prieš Kristų, Kristaus gimimo žemei metu, Jo gyvenimo metu gyvenusiems ir dabar gyvenantiems bei ateityje gyvensiantiems, taigi ir Jums, ir mums asmeniškai. Nesame begalinio Dievo užmiršti. Esame Jo mylimi ir laukiami. Ši giliai apmąstyta ir išgyventa žinia tebus visiems Jums svarbiausia šių Kalėdų metu gauta dovana!

Mieli Broliai Seserys, Jūs jau žinote, kad Lietuvos vyskupai esame 2012 metus paskelbę pal. Jurgio Matulaičio metais. Šis mūsų tautietis vyskupas sunkiais permainų laikais, žengiant Lietuvai iš carinės priespaudos į Nepriklausomybės laikus, kaip kunigas ir vyskupas daug nuveikė mūsų krašto žmonių dvasinei, religinei ir socialinei pažangai. Kalėdų proga noriu jo pasiūlytu būdu pažvelgti, kas mums šiemet švenčiantiems Kalėdas turėtų būti aktualu ir svarbu. ]

Palaimintasis Jurgis 1912 metais savo dienoraštyje pasiūlė tokį pamąstymų būdą: „Vakar ir šiandien atėjęs skaičiau pereitų ir šių metų „Acta Apostolicae Sedis“ (Apaštalų Sosto aktai) ir užsirašinėjau ką įdomesnio ir mums naudingesnio surasdamas. Vakarais atpasakojau broliams, kas jiems, mano nuomone, galėjo tikti. Viešpats Dievas man suteikė ypatingą malonę. Aiškiau supratau, kad iš niekur negali taip garai pažinti, ko labiausiai reikia bažnyčiai, kuo serga žmonija, kokių priemonių geriausia griebtis, kokių klaidų ir nesveikų nuomonių ir srovių saugotis, kokias tiesas labiau į viešumą kelti ir aiškinti, žmonėms priminti, – kaip iš visokių šv. Tėvo raštų, prakalbų, laiškų, veikalų, kuriuos jis pagiria. Seniau aš tik į enciklikas daugiau žvelgdavau, o paprastus Šv. Tėvo laiškus mažai skaitydavau. [...] Kiek šviesos man suteikė Šv. Tėvo įsakymai ir raštai prieš klaidingas sroves! Žmogus nė nepajunti, kaip įkvėpi vieną antrą nevisiškai teisingą nuomonę, juo labiau, jei tos nuomonės neva katalikų platinamos; nė nepasisaugoji tuomet. Kaip gera, kad Šv. Tėvas perspėja, pamoko, nurodo, kur pavojus. Dėkui Tau, Viešpatie už tą gėrį, už tokį mūsų Šv. Bažnyčios sutvarkymą. Kokia tai didelė malonė – neklaidingumo dovana! Dabar pasiryžtu skaityti ne tik enciklikas, bet ir Šv. Tėvo prakalbas, laiškus, nes geriausiai ten surandama, ko mums trūksta, kokiu keliu geriausiai eiti, ko vengti ir ko žiūrėti“.

Pamėginkime šį palaimintojo Jurgio receptą pritaikyti šių metų Kalėdiniam susimąstymui. Keletas jų dabartinio Popiežiaus Benedikto XVI pamąstymų išsakytų laukiant šių metų Kalėdų.

Šv. Tėvas Advento pradžioje Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje kalbėjo apie Mariją ir Bažnyčią: „Kaip Švč. Mergelė Marija buvo nėščia ir savo įsčiose augino Kristų bei sopuliuose pagimdė Išganytoją pasauliui, taip ir Bažnyčia kentėjimų ir persekiojimų kupinoje žemiškoje piligrimystėje su Dievo paguoda ir parama neša Jėzų žmonijai. Žiaurų priešinimąsi šiai Bažnyčios veiklai pavaizduoja Apreiškimų knygoje pateiktas ženklas: didžiulis ir viską naikinantis „ugniaspalvis slibinas“ (Apr 12, 3). Ši blogio jėga, nesėkmingai bandžiusi „praryti“ gimusį kūdikį Jėzų – „berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas“ (Apr 12, 5), – savo pragaištingą išpuolį sutelkia kovai su Bažnyčia. Danguje Šėtonas buvo pasmerktas pralaimėjimui, tačiau žemiškajame pasaulyje su jo kontroversijomis ir pasidavimo suvedžiojimui galimybėmis kova įsižiebią iš naujo ir vyksta iki laikų pabaigos.

„Bet kiekvienoje epochoje Bažnyčia yra palaikoma šviesos ir galios, einančios iš Dievo, kuris stiprina ją pasaulio dykvietėje savo žodžio duona ir šventąja Eucharistija. Todėl kiekviename sielvarte ir išbandyme, kuriuos sutinka amžių bėgyje įvairiose pasaulio dalyse, Bažnyčia daug iškenčia sunkumų ir netekčių, bet galiausiai visada laimi.“ Vienintelė grėsmė Bažnyčiai, kurios ji gali ir turi bijotis, yra jos narių nuodėmė. Bažnyčią, nors ji yra šventa, skaudžiai žeidžia jos narių nuodėmingumas.

Štai kodėl taip dažnai savo žemiškosios istorijos piligrimystėje Dievo tauta pamaldžiai kreipiasi į dangiškąją Motiną, prašydama pagalbos, užtarimo ir globos bei padrąsinimo tikrai krikščioniškam ir amžinybę garantuojančiam gyvenimui.

Kaip tik dabartinėmis visapusiškos krizės – moralinės, ekonominės, socialinės, politinės – sąlygomis tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje reikia tokios Dievo Motinos „paramos mūsų vilčiai“.

Švč. Mergelė Marija padės žmonėms įžvelgti šviesą už tamsių debesų, kurie, atrodo, užgožia šio gyvenimo tikrovę.“

Gruodžio 15 d. tradicinio prieškalėdinio susitikimo su Romos studentija Šv. Petro Bazilikoje metu, Šventasis Tėvas komentavo Apaštalo Jokūbo laiško žodžius: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7). „Apaštalo raginimas būti kantriems, šiandien galbūt ne visiems priimtinas, iš tiesų rodo mums būdą kaip kelti Dievo klausimą, kaip ieškoti prasmės mūsų gyvenime ir istorijoje. Nes būtent kantrybė, ištvermingos Dievo paieškos yra būtinos sąlygos, kad jis mums parodytų savo veidą. Mums reikia ne kažkokio neapibrėžto dievo, bet reikia gyvojo Dievo, kuris padarytų prasmingą gyvenimą ir suteiktų tvirtą viltį; kuris padėtų drąsiai stoti akistaton su kasdienio gyvenimo sunkumais, prieš akis turint amžinybės perspektyvą. Brangūs bičiuliai, šv. Jokūbo raginimas „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ primena, jog mums buvo padovanota visa įprasminanti tvirta viltis arba kitaip tariant – mums suteiktas žinojimas, jog nesame vieni, jog ne mes patys kuriame istoriją. Dievas nėra tolimas. Jis pasilenkė prie žmogaus ir prisiėmė žmogaus kūną, kad žmogus suprastų kur yra visko prasmė, kas yra tvirčiausias visko pagrindas, kad suvoktų, jog visų vilčių išsipildymas glūdi Kristuje. Tad šia prasme, kantrybė yra dorybė tų žmonių, kurie pasitiki Dievo buvimu ir jo veikimu istorijoje, kurie nepasiduoda pagundai visas viltis sutelkti čia ir dabar, kurie negyvena vien horizontalaus gyvenimo, kurie nesikliauja techniniu požiūriu galbūt teisingais, bet gilios prasmės stokojančiais dalykais. Tikroji prasmė – tai suvokimas, jog mes turime transcendentinį matmenį, kad esame kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad širdyje nešiojame troškimą kilti į Jo aukštumas.“

Trečiojo Advento sekmadienio vidudienio maldos susitelkime su maldininkais, susirinkusiais šv. Petro aikštėje, Benediktas XVI kalbėjo: „Širdies budrumas, kurį krikščionis yra kviečiamas nuolatos išlaikyti kiekvienos dienos gyvenime, ypač būdingas dabartiniam laikui, kai su džiaugsmu ruošiamės Kalėdų slėpiniui. Krikščionis kviečiamas gyventi nesiblaškant, tačiau vidiniu žvilgsniu žvelgiant į Jėzų, atpažįstant Jame tikrąją pasaulio šviesą, išsklaidančią mūsų tamsumas.

Šio sekmadienio liturgija kviečia džiaugsmui. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“, rašė apaštalas Paulius. Tad Advento budėjimas nėra liūdnas, bet džiugus. Čia kalbama apie džiaugsmą, kuris nėra šiaip linksminimasis, išsilaisvinus iš gyvenimo pareigų ir atsakomybių. Tai džiaugsmas, kuris yra susijęs su Dievu. Kas sutiko savo gyvenime Kristų, tas patiria širdyje ramybę ir džiaugsmą, kurio jokios aplinkybės neatims.

Šv. Augustinas tai gerai suprato savo tiesos, taikos ir džiaugsmo paieškose. Ieškojęs šių dalykų įvairiose patirtyse reziumavo, jog žmogaus širdis išliks nerami tol, kol neras taikos ir ramybės Dieve. Tikras džiaugsmas nėra laikina sielos ar savo jėgomis susikurta būsena, tačiau dovana, atsirandanti iš susitikimo su gyvu Jėzaus asmeniu.

Sustiprinkime savo tikrumą, kad Viešpats atėjo, yra tarp mūsų ir nuolatos savo buvimu teikia paguodą, meilę ir džiaugsmą“, – kalbėjo popiežius.

Mieli Broliai Seserys, popiežius šiais trimis pasisakymais nurodo, ko ir aš, Jūsų vyskupas, šiais neramiais laikais turėčiau Jums palinkėti:

1. Nepaisant visų šių dienų pasaulyje siaučiančių krizių – pasitikint Dievo gerumu ir Mergelės Marijos užtarimu nepraraskime vilties – Kristus visada laimi!
2. Kantriai ištvermingai ieškokime Dievo ir tikrosios gyvenimo prasmės.
3. Ieškokime tikro ir gilaus džiaugsmo, kylančio iš susitikimo su Kristumi, kurio Gimimo šventę švenčiame!

Taigi vilties, ištvermės ir švento džiaugsmo Jums visiems Kalėdose linkiu!

+ Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas