Kronika

Kaip kasmet, taip ir šiemet nuo liepos 1 dienos vakaro iki liepos 12 dienos Žemaičių Kalvarijos šventovėje vyksta Didieji atlaidai. Kviečiu Jus visus į šiuos atlaidus, remdamasis Dievo Tarno Vyskupo Vincento Borisevičiaus 1944 m. analogiško kvietimo mintimis.

Kaip vyskupas ordinaras jis vadovavo Telšių vyskupijai 1944-1946 m. Per šiuos metus jis turėjo galimybę kviesti tikinčiuosius į Žemaičių Kalvarijos atlaidus tik vieną vienintelį kartą, t.y. 1944 metais. Kitais – 1945 – metais Žemaičių Kalvarija buvo užimta sovietinės kariuomenės. Todėl maldininkai tais metais Žemaičių Kalvarijon nebuvo įleidžiami. O 1946 metų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu vyskupas V. Borisevičius jau laukė sovietinių okupantų jam pažadėto mirties nuosprendžio įvykdymo Vilniaus KGB kalėjime. 1944 metų jo ganytojinis laiškas yra jo testamentas ateities Žemaičių Kalvarijos lankytojams, taigi ir mums. Vyskupas kankinys tame testamente rašo:

„Mylimieji Kristuje. Švenčiame Švč. Mergelės Marijos šventę. Mūsų vyskupijai ta šventė juo brangesnė, kadangi Žemaičių Kalvarijoje prasideda atlaidai, Didžiąja Kalvarija vadinami... Žemaičių Kalvarijon suplaukia minios žmonių. Kas brangu yra Kalvarijoje ne tik žemaičiams, bet ir visiems lietuviams? Ten yra Švč. Mergelės Marijos stebuklingasis paveikslas, kuris kaipo toks pripažintas ir Žemaičių vyskupijos dvasinės vyriausybės.“

Šiandien prie šių vyskupo V. Borisevičiaus žodžių turime pridurti, kad tokiu jį pripažino popiežiai: palaimintasis Jonas Paulius II-asis (1998 m.) ir Benediktas XVI-asis ( 2006 m.), pasiūlę ir suteikę tam paveikslui, „Krikščioniškų šeimų Karalienės“ titulą.

Vyskupas kankinys klausia: „Kokį tikslą mes turėsim vykdami į tą brangiąją šventovę?“ Ir toliau pamąsto:

„Pirmas mūsų piligrimystės į Žemaičių Kalvariją tikslas – pagarbinti Dievo Motiną Mariją. Bet ar gali Dievui patikti Marijos garbinimas, jei Viešpats Dievas sako: „Savo garbės aš neduosiu kitam“ (Iz 48, 11). Tiesa, aukščiausia garbė dera vienam Dievui. Garbė tačiau tam tikrame laipsnyje dera ir šventiesiems, kurie myli Viešpatį Dievą. Tai patvirtina Šventasis Raštas: „Kas mane pašlovins, tą aš pašlovinsiu“ (1 Kor 2, 30). „Jei kas man tarnaus, mano Tėvas pagerbs jį“ (Jn 12, 30) – sako Išganytojas.

Kas gi labiau galėjo pašlovinti Dievą negu Marija? Kas gi ištikimiau galėjo tarnauti Dievui negu Nekaltai Pradėtoji? Prisiminkime bent kai kuriuos Jos gyvenimo įvykius. Ji, gelbėdama savo Sūnų, vyksta į Egiptą, į tremtį. Maisto rūpestis, pastogės klausimas svetimoje šalyje, kur nežinomi papročiai, svetima kalba ir nepažįstami gyventojai. Ten nebuvo artimų asmenų, kurie būtų galėję aplankyti Mariją ir jai pagalbą suteikti. Sugrįžus į Palestiną, ir vėl reikėjo be turto pradėti naujai gyventi. Tai vis buvo daroma dėl Kristaus. Kokį skausmą Marija turėjo iškentėti, kada 12-kos metų Jėzus pasiliko Jeruzalės bažnyčioje. Kaip Marija rūpinosi tada, kada Jos Sūnus buvo tautos vyresniųjų persekiojamas.

Marija tačiau labiausiai Dievą pašlovino ir Jam tarnavo tada, kada Ji ramiai ir kantriai prie mirštančiojo ant kryžiaus savo Sūnaus stovėjo. Vyrai tada išbėgiojo, žemė drebėjo, o Marija tvirtai prie visų išniekinto ir sužeisto savo Sūnaus kryžiaus stovėjo ir regėjo, kaip Jėzaus kraujas ant žemės tekėjo. Kristaus meilė Mariją padarė Kankinių Karaliene, Jos motinišką širdį Kristaus kančia būtų palaužus, jei Viešpaties Dievo ypatinga malonė malonė nebūtų sustiprinus. Marija taip pat žinojo, kad kryžius yra aukuras, ant kurio Dievo Avinėlis bus paaukotas dėl mūsų nuodėmių. Taigi niekas Dievo valiai taip nenusilenkė kaip Ji. Marija nusipelno aukščiausios po Dievo pagarbos. Eisim mes Kalvarijon ne kitais tikslais, kaip pagarbinti Marijos, o likę namie, ją namie garbinsim.“

Aptaręs šią džiugią visų mūsų pareigą Žemaičių Kalvarijoje pagarbinti Motiną Mariją, vyskupas V. Borisevičius prabyla ir apie skaudžius dalykus, kuriuos jis matė karo metų sukrėstoje Lietuvoje bei tikriausiai nujautė, kad ir ateityje, net po visų okupacijų šie dalykai išliks aktualūs net ir mums, XXI amžiaus Lietuvos žmonėms. Vyskupas rašo:

„Antras kelionės į Žemaičių Kalvariją tikslas: prašysim Mariją gelbėti mus iš nuodėmių, kurios mums gali užtraukti Dievo bausmę. Visų pirma tad, jei norime išsigelbėti iš gresiančių nelaimių, turime šalinti nelaimių priežastį – nuodėmę. Juk ką reiškia nuodėmė? Nuodėmė yra Dievui pasipriešinimas, sukilimas prieš Dievą. Dievas yra viso pasaulio Kūrėjas. Visa prigimtis pripažįsta Dievo valdžią, Dievo klauso: „Visa tau tarnauja“, – sako psalmininkas. Tik nusidėjėlis išsiveržia iš bendros kūrinijos harmonijos, jis vienas sako: „Aš netarnausiu!“ O, kiek įvairiausių nusikaltimų, kuriuos lengvapėdiškai žmonės daro!“

Toliau vyskupas V. Borisevičius įvardija visą eilę anuometinių Lietuvos žmonių klystkelių, kurie, beje, yra ir mūsų dienų klystkeliai. Tad vyskupo kankinio žodžiai liečia ir mus:

„Štai vienur pasigėrusį randa negyvą, kitur prisigėrę vieni kitiems gyvybę atima. Nuodėmėje mirusieji nelaidojami katalikiškai. Tokių mirusiųjų giminės beldžiasi į kurijos duris, prašydami gelbėti iš to skausmo. Ką pagelbės katalikiškas palaidojimas, jei siela nelaiminga?! Ar gali Dievas pasigailėti to, kuris savo darbais sukilo prieš Dievą ir Jam sakė: „Netarnausiu!“

Ar tik šie nusikaltimai vyrauja? Jūs patys, Mylimieji, žinot žudynes, pasileidimus, neteisybes. Jūs žinot, kiek žmonių apleidžia velykinę išpažintį, o ir atlikusieji velykinę nusideda, dažnai nesulaukę tos dienos vakaro. Koks nedėkingumas Dievui! Kiekvienas mąstantis žmogus, nėra abejonės, turės pasakyti su psalmininku: „Ateikite, klausykite... o aš papasakosiu, kaip didžių dalykų jis yra padaręs mano sielai“ (Ps 65, 91). Dievas mus į savo Šventąjį tikėjimą pašaukė, norėdamas mus laimingus padaryti. Mums savo mokslą davė, kad kiekvieną svarbų klausimą galėtume išspręsti, kad neklaidžiotume. Deja, daugelis nenori tomis Dievo malonėmis naudotis, nenori Dievo ir Jo kelių pažinti. Daugelis net svarbiausių katekizmo tiesų nežino, o pamokslų neklauso. Geriau kinuose arba panašiose pramogose savo sielą, savo vaizduotę nuodijančiu maistu sotinti. (Šiandien mes pridėtume erotines komercinių televizijos kanalų laidas, pornografines, aiškiai antikrikščioniškas interneto svetaines.) Kiekvienas nusidėjėlis savo darbais piktžodžiauja Dievui, pasityčioja iš Dievo meilės, Kristaus kraują trempia savo purvinais iškrypimais. Ar ne pragariška piktybė, jei žmogus gamtos ir malonės dovanas panaudoja piktam?! Tėvas ir motina vaiką paima ant rankų, jį glamonėja, glosto, o vaikas tėvui ar motinai ranką kanda.

Lietuvi, pamąstyk, suprask. Tave Dievas tarsi ant rankų nešioja, tave glamonėja. Lietuvi, juk tu matai, kas pasidarė nuo karo kituose kraštuose, o tau kol kas didelė laimė tebešviečia. Tavo nameliai nesudeginti, tavo artimieji gyvi, tu pavalgęs, apsivilkęs. Tai ar neglamonėja tavęs Dievas, ar tavęs ant rankų nenešioja, o tu ką darai? Tu nusikaltimus darai, vadinasi, gerajam Tėvui ranką kandžioji. Neišmanančiam vaikui tėvai retai už tokį darbą atleidžia, o tu, žmogau, supranti savo blogybę ir vis tiek piktai elgiesi.“

Dievo Tarnas vyskupas kankinys nurodo trečiąjį tikslą, kurio, keliaudami į Žemaičių Kalvariją, turime siekti:

„Nors šiais laikais žmonės kryžiaus kelių eiti nemėgsta, Žemaičių Kalvarijoj tas šventas įprotis praktikuojamas ne tik bendrai, bet ir atskirų asmenų. Kryžiaus keliai teprimena tau, kad už tave Kristus kentėjo ir mirė. Tegu Kristaus kančia tave sugėdina. Už tokią Dievo – Žmogaus meilę tu vis atsidėkoji nedorybėmis ir nesistengi jų vengti. Jei eisi Kalvarijon arba namie palikęs, sutvarkyk savo sąžinės reikalus, apmąstyk Kristaus kančią, paaukotą dėl tavęs, ir prašyk Mariją, kad Ji užtartų pas Dievą, kad išprašytų Dievą pasigailėjimo, kad Dievas nebaustų už nuodėmes. Jei tu Dievą atsiprašysi per išpažintį, būsi geras Dievui, Dievas tau gailestingumą parodys. Visi, kurie eisit Kalvarijon, apsiplovę Atgailos sakramente, prašykit Mariją ne tik už save, bet ir už visą mūsų Tėvynę. Bet ar galime pasitikėti Marijos užtarimu? Marija daugiau negu kiti šventieji mus užtaria. Marija vadinama mūsų Užtarytoja, mūsų Tarpininke. Juk Ji yra Dievo Motina. Ji pasauliui Išganytoją pagimdė, todėl Ji yra artimesnė žmonių išganymo atžvilgiu, negu angelai ir šventieji. Tas kraujas, kuris dėl mūsų ant Kalvarijos kalno ištekėjo, yra taip artimas Marijai.

Marija yra taip pat žmonių Motina. Jėzus ant kryžiaus šv. Jono asmenyje visiems mums Mariją mūsų Motina paskyrė, todėl Jis ir nori, kad Marija mumis rūpintųsi, kaip motina savo vaikais. Jos rūpestis juo didesnis, juo daugiau dėl mūsų skausmo patyrė, juo skaudesni mūsų reikalai.

Marija yra visų užtarytoja. Teisingųjų užtarytoja. Negalima ir abejoti, kad Marija nesirūpintų tais, kurie Jos Sūnų garbina ir rūpinasi pasinaudoti Jo Kryžiaus nuopelnais. Tokio Marijos rūpesčio daug įrodymų turime. Marija yra ir nusidėjėlių užtarytoja. Juk Ji yra Motina To, kuris atėjo nusidėjėlių ieškoti ir laimingus juos padaryti. Marija dėl nusidėjėlių yra Dievo Motina tapusi.“

Paskutinę vasarą prieš prasidedant antrajai pakartotinei sovietinei okupacijai – tikėjimo niekinimo ir persekiojimo epochai – savo kvietimą į atlaidus vyskupas V. Borisevičius baigia įvardindamas dar vieną – ketvirtą tikslą kelionei į Žemaičių Kalvariją. Keliaukim į šią šventovę, kad būtume drąsus ir nepalūžtume tikėjimo išbandymų metu. Jis jautė, kad jam greit tai bus aktualu tardymų ir kankinimų metu, taip pat jo ganomiesiems, tačiau nemažiau ir mums agresyvios laisvamanybės bei sekuliarizuotos visuomenės iššūkių akivaizdoje. Įsiklausykime į paskutinius vyskupo V. Borisevičiaus testamentinio laiško žodžius:

„Jus, Mylimieji, šia proga norėčiau paskatinti Mariją mylėti, Ją gerbti, būti Marijos gerais vaikais, Jos užtarimu pasitikėti prancūzų pulkininko Paquerono žodžiais, kuriuos šis parašė savo sūnui, Paryžiaus politechnikumo studentui: „Mano sūnau, iškelk savo tikėjimo vėliavą, pavesdamas save Dievo Motinos globai, kad visi žinotų, kas tu esi. Nė vienam tavo draugui negali kilti abejonė dėl tavo tikėjimo. Tai yra vienintelė priemonė, kuri apsaugos nuo klaidingos padėties. Būk krikščionis, paprastas ir laisvas! Svarbiausia, neturėk žmonių baimės, nepasižymėk silpnybe! Kas turi garbės būti krikščioniu ir Mariją savo Motina turėti, neturi dėl savo pažiūrų svyruoti; jis turi teisę reikalauti, kad jo įsitikinimai būtų respektuojami, kad jo įsitikinimai nebūtų mindžiojami. Taip aš elgiuosi daugiau kaip keturiasdešimt metų.“ Taip ir mes elkimės. Būkim drąsūs Kristaus išpažintojai ne tik žodžiais, bet ir darbais, o tada Marijos pagalba bus mums užtikrinta.“

Mieli Broliai Seserys, kurie šiais Dievo Gailestingumo metais atkeliausite į Žemaičių Kalvariją, prieš rašydamas šį kvietimą Jums atvykti, skaičiau Palaimintojo Jono Pauliaus II encikliką „Dives in misericordia – apie Dievo gailestingumą“. Nuostabi ši enciklika, ypač kai tą Dievo gailestingumą atskleidžia net ir skaudžiausiuose praėjusio šimtmečio įvykiuose bei globaliniuose procesuose vykstančiuose šiandien. Kviečiu ją įsigyti ir dėmesingai perskaityti, apmąstyti. Jos mintys giminingos mūsų vyskupo kankinio mintims.

Vyskupo V. Borisevičiaus tekste velykinio slėpinio tema nėra pilnai išvystyta, todėl šį savo laišką – kvietimą vykti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus noriu baigti, nurodydamas penktąjį tikslą ten vykti.

Palaimintojo Jono Pauliaus II esame raginami apmąstyti kryžiaus kelią – Kristaus kapo stotyje švęsti ir Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį šventę – Velykas. Jonas Paulius II ragina tam mus tokiais žodžiais:

„Kristaus Kalvarijos kryžius liudija, su kokia baisia jėga blogis puola patį Dievo Sūnų – Tą, kuris vienintelis iš visų žmonijos vaikų iš esmės buvo absoliučiai nekaltas ir laisvas nuo nuodėmės. Bet štai Jame, Kristuje, nuodėmė pakertama Jo aukos kaina, Jo klusnumu „iki mirties“ (Fil 2, 8). Tą, kuris buvo be nuodėmės, Dievas „dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Kor 5, 21). Drauge nuteisiama mirtis, nuo žmonijos istorijos pradžios susijusi su nuodėme. Mirtis įveikiama mirtimi To, Kuris buvo be nuodėmės ir Kuris vienas galėjo – savo mirtimi – numarinti mirtį (1 Kor 15, 54 ir t.t.). Kryžiumi Dievas žemiausiai pasilenkia prie žmogaus, prie to, ką žmogus – sunkiausiomis ir skausmingiausiomis valandomis – vadina savo nelaiminga dalia. Kryžiumi amžinoji meilė tarytum prisiliečia prie skaudžiausių žmogaus žaizdų.

Velykų slėpiniu pralaužiama riba to daugeriopo blogio, kuris žmogaus daliai tenka gyvenant žemėje. Kristaus kryžius parodo giliausias blogio šaknis – nuodėmę ir mirtį. Atėjus galutiniam pasaulio atnaujinimui, meilė visuose išrinktuosiuose nugalės tuos giliausius blogio šaltinius ir kaip prinokusį vaisių atneš gyvenimo, šventumo ir šlovingojo nemirtingumo Karalystę. Šio išsipildymo pagrindas jau slypi Kristaus kryžiuje, Jo mirtyje. Tai, kad Kristus „buvo prikeltas trečiąją dieną“ (1 Kor 15, 4), yra paskutinis Jo mesijinės pasiuntinybės ženklas, vainikuojantis gailestingosios meilės apreiškimą blogybių varginamame pasaulyje. Drauge tai ženklas, skelbiantis „ naują dangų ir naują žemę“ (Apr 21, 1), kada Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Su Šventąja Faustina kartokime: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“

Mieli Broliai Seserys, Dievo gailestingumo metais keliaudami į Žemaičių Kalvariją siekime, kad pasitikėjimas Jėzumi gailestingu mums, nusidėjusiems ir vis dar nusidedantiems, sustiprėtų mūsų širdyse taip, kad pagaliau pajėgtume gyventi krikščioniškai, kad gyventume be nuodėmės, kad galų gale būtume Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį dalininkais! To Jums ir sau linkiu!

Vyskupas Jonas BORUTA SJ