Kronika
Mieli Žemaičių Žemės Krikščionys,
Sveikinu Jus visus sulaukus šviesių Kristaus Prisikėlimo švenčių.
Pirmiausia kviečiu visus apmąstyti tai, ką artėjant 2011 metų Velykoms, popiežius Benediktas XVI rašė pasaulio tikintiesiems krikščionims, taigi ir mums:
Brangūs broliai ir seserys!
Laikas, vedantis mus prie šventųjų Velykų šventimo, Bažnyčiai yra labai brangus išgyvenimas ir todėl teikia man džiugią progą kreiptis į jus ypatingu žodžiu.
Laukdama galutinio susivienijimo su savo sužadėtiniu amžinosiose Velykose, Bažnyčios bendruomenė, karštai melsdamasi ir stropiai darydama artimo meilės darbus, intensyviau žengia dvasios apvalymo keliu, kad iš Atpirkimo slėpinio apsčiau pasisemtų naujojo gyvenimo Viešpatyje Kristuje.
Toks gyvenimas jau dovanotas mūsų Krikšto dieną, kai mums, „tapusiems Kristaus mirties ir prisikėlimo dalininkais“, prasidėjo „džiugus ir uždegantis mokinystės nuotykis“. Šv. Paulius savo laiškuose nuolatos pabrėžia krikšto maudynių suteiktą nepakartojamą bendrystę su Dievo Sūnumi. Tai, kad krikštas dažniausiai priimamas esant kūdikiu, parodo, jog tai yra Dievo dovana: amžinojo gyvenimo niekas nepelno savo jėgomis. Dievo gailestingumas, panaikinantis nuodėmę ir įgalinantis gyventi būnant „tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5), žmogui dovanojamas neužtarnaujamai.
Krikštas yra ne praeities ritualas, bet susitikimas su Kristumi, formuojančiu visą pakrikštytojo egzistenciją, suteikiančiu jam dieviškąjį gyvenimą ir kviečiančiu nuoširdžiam atsivertimu, pradėtam bei palaikomam Malonės ir leidžiančiam pasiekti Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.
Bažnyčia Velyknaktį visada sieja su Krikšto šventimu: šiuo sakramentu įgyvendinamas tas didis slėpinys, kuriame žmogus miršta nuodėmei, tampa naujo gyvenimo prisikėlusiame Kristuje dalininku ir gauna tą pačią Dievo dvasią, kuri Kristų prikėlė iš numirusių (plg. Rom 8, 11). Šią neužtarnautą dovaną kiekvienas turime iš naujo atgaivinti, kasmet gavėnia siūlo mums katechumenatą primenantį kelią, kuris ankstyvosios Bažnyčios krikščionims buvo ir šiandieniams katechumenams yra nepamainoma tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla: jie tikrai išgyvena Krikštą kaip savo egzistencijos svarbiausią aktą.
Mes, Žemaičių Žemės Krikščionys, 2011 m. Velykas švenčiame prisimindami, kad kaip tik prieš 600 metų – 1411 m. prasidėjusį mūsų protėvių žemaičių pasiruošimą (vėliau) 1413 m. priimtam krikštui.
Žemaičiai negalėjo būti pakrikštyti 1387 m., kai krikštijosi lietuviai aukštaičiai, nes tuomet jie nepriklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. 1382 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila už vokiečių jam suteiktą pagalbą kovoje prieš dėdę Kęstutį ir pusbrolį Vytautą Žemaičių žemę, esančią tarp jūros ir Dubysos, padovanojo kryžiuočių ordinui. Po dvejų metų (1384 m.) kunigaikštis Vytautas, pabėgęs pas kryžiuočius, padovanojo Žemaičius iki Nevėžio upės kryžiuočiams, Vytautas dar tris kartus pakartojo šį dovanojimą, būtent 1392 m., 1398 m. ir 1404 m. Žemaičius kryžiuočiai realiai valdė tik 1399-1410 m. Tačiau jie nieko nenuveikė Žemaičių evangelizacijai ir christianizacijai. Konstancos bažnytiniame Susirinkime žemaičiai kaltino Ordiną: „Jie atidėliojo mus pakviesti krikštytis.“ Jie nepastatė nė vienos bažnyčios, neatsiuntė nė vieno kunigo. Tik 1410 m. po triuškinančios lietuvių - lenkų pergalės prieš kryžiuočių ordino riterius, Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas ėmėsi žemaičių sukrikščioninimo akcijos.
Žymaus istoriko Pauliaus Rabikausko SJ nuomone, tiek 1387 m. lietuvių – aukštaičių atveju, tiek ir 1413-1417 m. žemaičių krikšto atvejais sąžiningai buvo laikomasi nuo apaštalų laikų galiojusios krikšto apeigų tvarkos. Niekas nepasiruošusių, sąmoningai neapsisprendusių nekrikštijo. Prieš krikštą tiek lietuvių aukštaičių, tiek žemaičių žemėje vyko liaudies katekizacija – katekumenatas. Aukštaičių krikštui pasiruošimo scenarijus buvo toks: 1386 02 15 Krokuvoje pakrikštijamas Lietuvos valdovas, būsimasis Lenkijos karalius Jogaila, kuris tapęs krikščioniu galėjo vadovauti visos savo tautos pasiruošimui krikštytis. Krikštui reikėjo gerai pasiruošti ir tam jie turėjo daugiau nei metus laiko, t. y. nuo 1386 m. vasario iki 1387 m. Velykų. Net anksčiau – prieš išvykdamas į Krokuvą krikštui, Vilniuje toje vietoje, kur anksčiau jis pats ir lietuviai pagonys rinkdavosi garbinti savo dievaičių, Jogaila pastatė kryžių ir pradėjo katalikų bažnyčios, būsimos Vilniaus vyskupo katedros, statybą. Ji buvo pastatyta dar prieš aukštaičių krikštą, nes 1387 02 17 Jogailos išduotame katedros aprūpinimo dokumente rašoma, kad katedra jau pastatyta. Be abejo, su iš Krokuvos iškilmių grįžtančiais Lietuvos didikais 1836 m. pavasarį į Lietuvą atvyko lenkų ar čekų kunigų bei vienuolių, kurie su nuo Gedimino laikų Vilniuje veikusiais ir lietuviškai kalbančiais pranciškonais katekizavo Vilniaus ir jo apylinkių gyventojus. Katekizacija suaktyvėjo, kai 1386 m. gale į Lietuvos sostinę atvyko pats Jogaila. Ilgesnio pasiruošimo masiniam krikštui reikėjo dar dėl vienos priežasties. Pagal krikšto apeigas pakrikštytajam įteikiamas baltas rūbas. Žinoma, kad 1387 m. krikštijamųjų buvo 30 tūkstančių Tokiai daugybei pagaminti baltus apsiaustus reikėjo nemažai laiko. Tie istoriko Dlugošo minimi balti lininiai ar vilnoniai rūbai nebuvo kokia Jogailos išgalvota priemonė patraukti prie krikšto kuo daugiau pagonių, nes tai įeina apskritai į krikšto apeigas. P. Rabikausko nuomone, lietuvių krikštijimas prasidėjo 1387 metų Didįjį Šeštadienį prieš Velykas. Taigi buvo tiksliai laikomasi tuo metu galiojusių (ir Vatikano II Bažnyčios Susirinkimo vėl sugrąžintų) krikšto apeigų.
Jų buvo laikomasi ir 1413-1417 m. krikštijant žemaičius. Prieš 1413 m. krikšto akciją žemaičiuose 1411-1413 metais lankėsi premonstratiečių vienuolis Jeronimas Prahiškis. Jis kurį laiką buvo pamokslininku karaliaus Jogailos dvare Krokuvoje, vėliau buvo atsiųstas į Lietuvą. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas jam pavedė pamokslauti tarp žemaičių, ruošiant juos krikštui. Misionierius labai uoliai ėmėsi darbo: žemaičius ne tik mokė krikščioniškojo tikėjimo tiesų, bet ir uoliai užmušinėjo gyvates – žalčius, kurias žemaičiai laikė dievais, kirto „šventuosius“ ąžuolus, gesino „šventąją“ ugnį. Iš pradžių žemaičiai tam nesipriešino, stebėjo ir laukė. Tačiau vėliau sunerimo, pas didįjį kunigaikštį Vytautą pasiuntė būrį moterų, kurios verkdamos prašė nenaikinti jų šventų vietų. Vytautas, bijodamas prarasti dar galutinai krikštui neapsisprendusius žmones, įsakė Jeronimui išvykti iš Žemaičių žemės. Tačiau tų pačių 1413 m. rudenį (spalio – lapkričio mėn.) kunigaikštis Vytautas pasikvietė karalių Jogailą ir abu Kaune sėdo į mažą laivelį ir plaukdami Nemunu, o po to Dubysa, pasiekė Žemaitijos glūdumą. Valdovai įsakė iškirsti garbinamus medžius ir užgesinti „šventąją“ ugnį. Jie patys žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino pasiruošusius krikštytis. Apsisprendusius krikštijo Vytauto ir Jogailos atsivežtieji, taip pat ir iš Jeronimo Prahiškio būrio Žemaičiuose pasilikę kunigai. Pakrikštyta buvo keletas tūkstančių buvusių pagonių. Šia žemaičių krikšto akcija norėta pabrėžti, jog patys žemaičiai, vadovaujami savo valdovų, laisva valia atsivėrė krikščionybei. Valdovams grįžus atgal į Vilnių, pradėtąjį žemaičių krikštijimo darbą tęsė Žemaičiuose pasilikę kunigai.
Kai 1414 m. Konstancoje buvo atidarytas Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, abi pusės kryžiuočių ordinas ir Lenkijos – Lietuvos valdovai perkėlė tarpusavio ginčus į šį Pietų Vokietijos miestą. Šiame tarptautiniame forume buvo nagrinėjamos šalia kitų ir tokios problemos, kaip kryžiuočių ordino misija, ordino santykiai su neseniai pakrikštytais lietuviais ir su ką tik Vytauto ir Jogailos pradėtais krikštyti žemaičiais. Vytautas ir Jogaila suprato, jog Konstancos susirinkimas gera proga visai krikščionijai pristatyti kryžiuočių konflikto su Lietuva ir Lenkija esmę. 1415 m. rudenį Vytautas pasiuntė į Konstancą 60-ies jau pakrikštytų žemaičių didikų delegaciją, kuriems vadovavo Jurgis Gedgaudas ir Jurgis Galminas. 1415 12 04 delegacija buvo iškilmingai priimta Konstancos katedroje. O po poros mėnesių 1416 02 13 plenariniame posėdyje buvo perskaitytas žemaičių skundas. Iškeliama daugybė žemaičių iš kryžiuočių patirtų skriaudų ir kliudymų priimti krikštą. Baigdami skundą žemaičiai maldauja „Malonėkite mus išgirsti! Mes turime žmogišką prigimtį ir nesame kokie žvėrys, kuriuos būtų galima dovanoti, parduoti ar pirkti. Esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą, kad gautume Dievo vaikų laisvę, ir atgimę bei atsinaujinę Kristaus tikėjime, norime ta laisve naudotis ir džiaugtis, kaip ja naudojasi ir džiaugiasi visi krikščionys. Ir visu aiškumu priduriame, jog jokiu būdu nenorime, kad tie broliai kryžiuočiai mus engtų ir kad mes būtume jų valdomi, nes jie paprastai jiems priklausančius žmones ne valdo, o visaip skriaudžia“.
Žemaičių skundą greičiausia suredagavo Krokuvos universiteto rektorius Vladkovičius, padedant Jogailos ir Vytauto sekretoriams. Skundo perskaitymas plenariniame posėdyje padarė didžiulį įspūdį. Kryžiuočiams palanki viešoji nuomonė pagaliau persilaužė į lenkų-lietuvių pusę. Paaiškėjo, jog kryžiuočių ordinas nėra vienintelis krikščionybės nešėjas į Žemaitiją – vienintelę Europoje pasilikusią pagonybės salą. Ordinas netgi esąs pagrindinė kliūtis, kodėl į Lietuvą taip vėlai įžengė krikščionybė. Visuotinis Susirinkimas nė nelaukė, kol bus išrinktas naujas popiežius, ir savo autoritetu nutarė veikti. Tai bene vienintelis Bažnyčios istorijoje atvejis, kad visuotinis Susirinkimas įsteigė vyskupiją. Susirinkimas nusprendė įgalioti Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą įstegti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Gavę paskyrimo raštus, jie laukė tinkamiausio laiko baigti Žemaičių krikštą
Tinkamiausias laikas suaugusių krikšto apeigoms – Velykų metas, taip pat ir kelionėms į sunkiai įžengiamą, pelkėtą, miškais apaugusią Žemaičių žemę, vėlyvas pavasaris. Į Žemaičius 1417 metais du vyskupus atlydėjo kunigaikščio Vytauto bajorai ir kariai. Intensyvus apaštalavimas truko kone tris mėnesius. Krikštui pasiruošę žmonės, bijodami likti nepakrikštyti, subėgdavo prie kelių, kuriais važiavo vyskupai. Tokiu būdu vyskupai – Susirinkimo legatai – suteikė atgimimo Kristuje krikštą daugiau nei dviems trečdaliams visų to krašto gyventojų. Išvykdami legatai naujakrikščiams žemaičiams Medininkuose (dabar Varniai), įsteigė vyskupijos centrą ir įšventino žemaičiams pirmą vyskupą lietuvį Motiejų Vilnietį iš Trakų, gerai mokėjusį žemaičių kalbą. Naujasis vyskupas buvo studijavęs Prahoje ir Sienoje, buvo Vilniaus katedros kapitulos prelatas. Vyskupai legatai pirmąjį Žemaičių vyskupą konsekravo sekmadienį 1417 10 24 Trakuose.
Taip buvo užbaigta ne tik Lietuvos, bet ir Europos žemyno oficiali bei formali christianizacija. Krikščioniškas žemaičių ir lietuvių gyvenimas vystėsi gana ribotai ir tik po dviejų šimtmečių įstengė giliai įsiskverbti į kiekvieno žemaičių širdis. Nors pagonybės prisiminimų ir jos aidų dar sutinkame XV ir vėlesniuose amžiuose, tačiau iš esmės žemaičiai ir lietuviai jautėsi esą katalikai. Ypač paprasti, mažai mokyti žmonės geriausiai atsilaikė prieš kraštą sukrėtusią reformacijos bangą, vėliau prieš carinės ir sovietinės Rusijos prievartines pravoslavinimo ir ateizacijos akcijas. Rūpestį kelia šiandieniniai sekuliarizacijos, globalizacijos iššūkiai. Ar pasiseks praeities kartų pavyzdžiu atlaikyti šiuos iššūkius?1
* * *
Mieli Broliai Seserys, sekime savo protėvių pavyzdžiu. Būkime ištikimi krikšto metu prisimintiems įsipareigojimams!
Tave įtikėjusius, Dieve, Tu atnaujini krikšto sakramentu ir atgimdai Kristuje: sergėk juos, kad išvengtų bet kokios klaidos ir nenukrypdami išlaikytų Tavo palaimos malonę!
Visiems palaimingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!
Jūsų vyskupas Jonas BORUTA SJ
_____
1 Paruošta pagal P. Rabikausko SJ straipsnius: „Lietuvos krikštas 1387-1410“ ir „Žemaitijos christianizacija“ iš jo knygos „Krikščioniškoji Lietuva“, Aidai, V., 2002; ir Aurimo Švedo pokalbį su juo „Dar kartą apie Lietuvos krikštą“, Šiaurės Atėnai, 1996 01 13, Nr. 2, p. 4.
