Kronika
Mieli Broliai Seserys, Žemaičių Žemės Tikintieji,
Sveikinu Jus visus, sulaukusius šių 2010 metų Kristaus gimimo šventės. Ši šventė mūsų sielos ir širdies žvilgsnį nukreipia į vargingą Betliejaus tvartelį, kur Marijos ir Juozapo šeimoje gimė mažame kūdikėlyje įsikūnijęs Dievas Sūnus – tikrasis mūsų Gelbėtojas.
Pirmųjų Kalėdų naktį pasirodęs Angelas visiems visų laikų žmonėms paskelbė nuostabią žinią: „Ne(be)bijokite, <...> skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien Dovydo mieste (Betliejuje) jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats, t.y. Dievas – Mesijas, t.y. Gelbėtojas. Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą gyvulių tvartelio ėdžiose. Gimė neturtingoje Marijos ir Juozapo šeimoje. Jis yra Jūsų tikro džiaugsmo bei ramybės šaltinis. Visos Visatos Kūrėjas ir Valdovas pasilenkia prie nusidėjusiųjų ir per tai varguose paskendusių savo kūrinių – žmonių, tokių mažyčių savo kūrinių. Garbė tokiam nuostabiam Dievui, o žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms! Tai nuostabiausia žinia žmonijos istorijoje. Ji nuskamba, ji suspindi pirmiausia Marijos ir Juozapo medžiaginiais turtais neapdovanotoje, tačiau Dievo garbės šviesa nušviestoje, tikrąja ramybe ir džiaugsmu apdovanotoje šeimoje.
Mieli Broliai Seserys, šių metų Advento – pasiruošimo Kristaus gimimo šventei proga visi Lietuvos vyskupai kreipėmės į Jus bendru laišku, primindami, kad ir šiandien pagal Šventosios Šeimos pavyzdį gyvenančios šeimos yra tikrojo džiaugsmo, tikėjimo, vilties, Dievo ir žmonių meilės židiniai, kelrodžiai pasimetusiai žmonijai į tikrąją laimę bei ramybę.
Šių dienų žmonija, ne tik mūsų Lietuva, išgyvena ne tik ekonominę, finansinę krizę, bet ir religinę – dvasinę krizę bei šeimų krizę. Šios krizės yra tarpusavyje tampriai susijusios! Ekonominės krizės giliausios šaknys yra dvasinė krizė – tikėjimo ir šeimos gyvenimo krizė.
Šio Advento metu dalyvavome visos Europos Carito organizacijos vadų, darbuotojų ir savanorių rekolekcijose Čenstachavos Dievo Motinos šventovėje. Turėjome galimybę pastarąjį teiginį patikrinti liudijimais Carito darbuotojų iš galingų, ekonomiškai išsivysčiusių kraštų. Ypač įsidėmėtini liudijimai buvo iš Olandijos ir Prancūzijos.
Mes, lietuviai, esame linkę galvoti, kad Lietuvos žmonės nelaimingi ir skurdo slegiami, nes Lietuva dar nėra pakankamai ekonomiškai ir politiškai išsivysčiusi šalis. Esą mūsų vargų svarbiausi kaltininkai yra besikeičiantys, tačiau vis negerai dirbantys vyriausybių vadovai. Mes nenorime paieškoti ir įvardinti gilesnių tos krizės šaknų – moralinių, dvasinių.
Olandija – išvystytos ekonomikos ir racionalią valstybės valdymo struktūrą turinti šalis. Tačiau, kaip liudijo tos šalies Carito darbuotojas, jau porą dešimtmečių kaip didėja skaičius žmonių, ypač pensininkų, kurie reikalingi Carito pagalbos. Porą dešimtmečių vyriausybė priversta mažinti pensijas, nes vis didesnę krašto gyventojų dalį sudaro pensininkai. Jiems pensijas uždirba vis mažesnis skaičius jaunesnių piliečių – dirbančių ir mokesčius valstybei mokančių piliečių. Tai sąlygoja mažėjantis skaičius šeimų, išdrįstančių auginti gausesnę nei vieno–dviejų vaikų šeimą, santuokiniame gyvenime vis mažiau atvirumo gyvybei, be to abortai vis intensyviau įvardijami kaip „žmogaus teisė“. Didžiulis skirtumas tarp turtingų dideles ir mažas pensijas gaunančių piliečių...
Krikščioniškas socialinis mokymas nurodo du socialinę harmoniją užtikrinančius principus – solidarumas ir subsidiarumas tarp dirbančiųjų ir pensininkų, tarp turtingesniųjų ir vargingiau gyvenančiųjų. Tėvai uždirba pragyvenimo lėšas dar nedirbantiems savo vaikams, suaugę vaikai dirbdami uždirba pensijas savo tėvų ir senelių nebedirbančiai kartai. O valstybė išmintinga mokesčių sistema reguliuoja šių principų įgyvendinimą... Bet jei mažėja dirbančių, taigi mokesčius mokančių šalies gyventojų skaičius, kaip tada?.. O jei kaip iš mūsų Lietuvos vis daugiau darbingų piliečių uždarbiauti išvyksta į kitas šalis, ten moka mokesčius, tai ta solidarumo dalis eina ne savo gimtojo krašto juos užauginusių ir išlaikiusių tėvų bei senelių pensijoms, o to kito krašo pensininkams. Padėtis nepavydėtina. Vien ekonominės iniciatyvos čia situacijos nepakeis. Nacionalinės dvasinės situacijos mūsų visuomenėje, šeimų gyvenimo būdo sukrikščioninimas – šiandien skaudi ir labai aktuali problema.
Panašų liudijimą pateikė Carito darbuotojas iš Prancūzijos. Jis dirba benamių, valkataujančių vaikų globos srityje. Jo liudijimu mūsų dienomis Prancūzijoje ne tik vis daugėja beglobių benamių vaikų, bet globos įstaigose priglaudžiami vaikai kasmet darosi žiauresni tiek globos įstaigų darbuotojams, tiek savo likimo draugams ir net sau patiems. Tokios situacijos šaknys, to prancūzo karitiečio nuomone – nestabilios šeimos, susikuriančios ir greitai išyrančios, vis naujas šeimas kuriančios ir vėl besiskiriančios... Tokiose vis naujose šeimose gimę vaikai, emociškai tėvų skyrybų maratono sužeisti vaikai, tikro tėvo ir tikros motinos meilės, savo tikrų tėvų šeimos židinio šilumos nepatyrę vaikai, negavę šeimoje to, kas pagal Dievo Kūrėjo planą tėvų savo vaikams turėjo būti padovanota... Tokie vaikai jaučia nuoskaudą, skriaudą, jie tampa žiaurūs ne tik juos nuskriaudusiems tėvams, bet ir visuomenei, valstybei, kuri toleruoja tokią padėtį savo krašto šeimose ir savo agresyvumu keršija visuomenei, valstybei keršija žiaurumu, kriminaliniais nusikaltimais... O mes manome, kad skyrybos tėra besivaidijančių sutuoktinių asmeninė problema, visai užmiršdami tose besiskiriančiose šeimose skaudinamus vaikus, tėvų vaidų ir skyrybų žalojamas jų sielas, jų gyvenimus.
Mūsų Lietuvoje aktuali smurto šeimose, smurto tarp sutuoktinių problema. Ją mėginama spręsti teisiniame lygmenyje tokiu būdu, kuris tikriausiai atneš dar didesnį susipriešinimą tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir jų vaikų, užmerkiant akis, kad pagrindinis smurto šeimose šaltinis – vis labiau plintantis alkoholizmas, girtavimas. Smurtas šeimose „klesti“ ten, kur girtaujama. Neišmintinga, jei ne veidmainiška, kurti smurto šeimoje mažinimo programas ir kartu programas, lengvinančias alkoholio prieinamumą, jo įsigijimo galimybes. Nuo mūsų šeimų moralinės, dvasinės būklės, nuo jų blaivumo priklauso kokia bus mūsų šeimų ir mūsų visuomenės tiek laikinoji, tiek amžinoji laimė.
Iškėliau šias problemas ne tam, kad apsunkinčiau Kalėdų švenčių nuotaiką, bet kad giliau pajustume, kokią šviesą į mūsų gyvenimą, į šiandieninio gyvenimo tamsumas įneša Kristaus gimimo istorija, būtent faktas, kad Dievas, norėdamas mus išganyti, t.y. vėl atverti mums laimingos amžinos ir laikinos laimės galimybę, tapo žmogumi gimdamas iš Mergelės Marijos ir 30 iš savo žemiškojo gyvenimo metų praleido Marijos ir Juozapo šeimoje, Šventojoje Šeimoje, kurioje visi – Jėzus, Marija ir Juozapas – ne vien savo laikina laime buvo susirūpinę, bet ir kiekvieno iš mūsų ne tik laikina, bet ir amžina laime.
Kalėdose žvelgdami į Betliejaus prakartėlę, pajuntame tos Šventosios Šeimos meilės mums šilumą, suprantame, ką Dievas nori mums pasakyti, kaip turime branginti šeimą, kurioje Dievas leido mums gimti ir bręsti krikščioniškame tikėjime.
Šiuos Kalėdinius pamąstymus baigiu dar kartą primindamas visų Lietuvos vyskupų adventiniame laiške įrašytus Popiežiaus Benedikto XVI žodžius: „Santuoka yra sakramentas, priimamas dėl kitų – dėl kito išganymo: pirmiausia dėl sutuoktinio ar sutuoktinės, taip pat dėl vaikų, sūnų ir dukterų, ir galiausiai dėl visos bendruomenės išganymo...
Santuokos pagrindu sukurta šeima pagal Dievo planą yra nepakeičiama institucija, kurios vertę Bažnyčia nuolat skelbs ragindama, kad šis pašaukimas būtų išgyvenamas su džiaugsmų ir atsakomybe.“
Tegu šių metų Kalėdose šios Popiežiaus mintys tampa giliai įrašytos Jūsų, Broliai Seserys, širdyse, tampa gairėmis Jūsų gyvenimui – ne tik asmeniniam, bet ir visuomeninei, socialinei, politinei veiklai.
„Geroji Motina, kuri mums Išganytoją davei. Dangaus tu vartai atviri. Žvaigždė, sužibus nuotabiai. Padėk nupuolusiems žmonėms, kurie taip rūpinas pakilt! Marija, nuostabiai gamtos Kūrėją savo pagimdei, garbe Mergelės Nekaltos ir tapus motina švieti. Gabrieliaus sveikinta „Sveika“ kaltų žmonių pasigailėk!“
Telšių vyskupas Jonas BORUTA SJ
