Kronika

Mieli Broliai Seserys!

Pirmąjį Gavėnios sekmadienį visose mūsų Vyskupijos bažnyčiose ir koplyčiose buvo skaitomas Šventojo Tėvo Benedikto XVI laiškas, kuriame popiežius pabrėžia: „Su Gavėnia Krikštą sieja ypatingas ryšys.“

Noriu, kad šį Gavėnios sekmadienį iš naujo apmąstytumėte, išgyventumėte tą ryšį, ypač kai mes netrukus švęsime 2013-2017 m. Žemaičių krikšto 600 metų sukaktį, idant šiais ir kitais metais švenčiama Gavėnia, išgyvenant jos ir krikšto ryšį, tolimesnėje ateityje taptų stabilia mūsų tikinčiųjų dvasine tradicija.

Pirmiausia, visus vyskupijos tikinčiuosius kviečiu giliai ir pakartotinai apmąstyti Dievo žodžio – Šventojo Rašto – žodžius apie mūsų krikšto ir Kristaus kančios, mirties bei prisikėlimo ryšį. Tai keturios pastraipos iš Apaštalo Pauliaus laiško romiečiams:

„Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.

Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena,­ gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams. Ir neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip nedorybės ginklų, bet paveskite Dievui save kaip iš mirusiųjų atgijusius, ir savo narius ­ kaip teisumo ginklus. Jumyse nebeviešpataus nuodėmė; jūs ne įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 3-14).

Šie Šv. Rašto žodžiai teįsirašo tvirtai Jūsų širdyse ir sąžinėje, teatgaivina mūsų metų ritme tą mūsų protėvių šventą Gavėnios tradiciją – gavėninės kovos prieš nuodėmingą paprotį nesilaikyti Dievo įsakymų, Dievo duotų nurodymų, tradiciją. Be šios kovos su nuodėme mes tampame nepajėgūs priimti Dievo mums siūlomą dovaną – amžinųjų Velykų dovaną.

XX amžiaus viduryje Vatikano II-sis Bažnyčios Susirinkimas, įkvėptas Šventosios Dvasios, ragina: „Tikinčiųjų sielos pirmiausia tebūnie kreipiamos į Viešpaties šventes, kuriomis per metus švenčiami išganymo slėpiniai. Todėl bažnytinių metų laikų šventės teužima joms prideramą vietą, svarbesnę už šventųjų dienas, idant būtų tinkamai švenčiamas ištisas išganymo slėpinių ciklas.

Dvigubas gavėnios laiko kaip krikšto priminimo arba pasirengimo jam ir kaip atgailos pobūdis, skatinantis tikinčiuosius uoliau klausytis Dievo žodžio bei atsidėti maldai ir šitaip nuteikiantis švęsti Velykų slėpinį, tebūnie aiškiau nušviestas liturgijoje bei liturginėje katechezėje. Todėl:
a) gavėnios liturgijoje gausiau tebūnie panaudojami jai būdingi krikšto elementai, o esant reikalui ir atnaujinami ankstyvesnės tradicijos elementai;
b) tas pat pasakytina apie atgailos elementus. Per katechezę tikintiesiems tebūnie pabrėžiami visuomeniniai nuodėmės padariniai ir tikroji atgailos esmė – nuodėmės kaip Dievo įžeidimo atmetimas. Taip pat tebūnie iškeliamas Bažnyčios vaidmuo atgailos vyksme ir raginama melstis už nusidėjėlius.

Gavėnios laiko atgaila tebūnie ne tik vidinė bei individuali, bet ir išorinė bei vieša. Atgailos veiksmai pagal mūsų epochos ir įvairių regionų galimybes tebūnie puoselėjami ir skatinami Bažnyčios vadovybės.

Kiekvienu atveju visur tebūnie šventai laikomasi Velykų pasninko Viešpaties kančios ir mirties penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį, kad į Viešpaties prisikėlimo džiaugsmą būtų žengiama pakilia ir imlia dvasia“.

Pagal Susirinkimą, visi, sulaukusieji 7 ir daugiau metų amžiaus ir norintys būti pakrikštyti, turės praeiti ne trumpesnį kaip metų katekumenato ir katechezės laikotarpį, lydimą specialių kiekvienam to proceso laikotarpiui apeigų. Tas pasiruošimas krikštui baigsis kas metai Velyknakčio pamaldose paaugusių vaikų ir suaugusių katekumenų krikštu. Kai šis apeigynas pas mus įsigalios, lengviau galėsime įžvelgti Gavėnios ir Velykų šventimo ryšį ne tik su pasiruošimu krikštui. Kasmet Gavėnia bus ne tik fakto, kad esame pakrikštyti, prisiminimas, bet ir to kadaise priimto (daugeliui vaikystėje) krikšto reikšmės supratimo atnaujinimas, įsijautimas į krikšto esmę pagal NT ir apaštalo Pauliaus laiškus, kasmetinis atnaujinimas gautų malonių bei krikšto metu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo peržiūra, priimto krikšto pažadų atnaujinimas.

Per krikštą kartu su Kristumi esame mirę ir palaidoti, kad turėtume dalį Jo prisikėlime – tai turėtų būti visų mūsų uždavinys, vykdomas per visą gyvenimą, kasmet Gavėnioje atnaujinamas pasiryžimas.

Už visus melsdamasis ir visus laimindamas, linkiu visiems tapti šios dvasinės tradicijos kaip paminklo Žemaičių krikšto jubiliejui statytojais.

Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas