Kronika

 Vysk. Paulius Antanas Baltakis OFM

Gimė 1925/01/01, Latavėnų k. , Troškūnų parapija, Anykščių raj.

Seneliai: Juozapas Baltakis (1852–1927) ir Rozalija Pukenytė-Baltakienė (1849–1943), Adomas Laužikas ir Uršulė Kriaučiukaitė-Laužikienė – valstiečiai žemdirbiai. Tėvai: Juozapas Baltakis (1889–1959) – žemdirbys, stambus ūkininkas, 1949–1956 m. tremtinys, ir Apolonija Laužikaitė-Baltakienė (1902–1988) iš Dapšiškių (Kupiškio r.) – žemdirbė ūkininkė. 

Augo 11 vaikų šeimoje su penkiomis seserimis ir penkiais broliais, buvo antrasis. Broliai ir seserys: Juozas Baltakis (g. 1923 m.) – ekonomistas, tremtinys, Pranas Baltakis (1926–2006) – inžinierius, emigrantas JAV, Apolonija Baltakytė-Vepštienė (g. 1928 m.) – muziejininkė, 1949 m. tremtinė, Vytautas Baltakis (g. 1930 m.) – inžinierius geologas, 1949–1956 m. tremtinys, Aldona Baltakytė (1931–2002) – 1949–1958 m. tremtinė, siuvėja, medikė, Jonas Baltakis (1933–2007) – 1949–1956 m. tremtinys, inžinierius, Teresė Baltakytė-Gedminienė (g. 1935 m.) – 1949–1956 m. tremtinė, sportininkė irkluotoja, irklavimo trenerė, Zuzana Baltakytė-Bieliūnienė (g. 1936 m.), Algirdas Baltakis (g. 1938 m.) – ekonomistas, turizmo organizatorius ir Julija Baltakytė (1942–2009) – inžinierė. Pusbrolis (motinos brolio Jono sūnus) Aloyzas Laužikas (1924–2000) – gydytojas teismo medikas.

Iki 1940 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais ją uždarius, grįžo į gimtinę ir 1940–1944 m. tęsė mokslą Anykščiuose. Mokydamasis progimnazijoje, jis buvo "Meno kuopos" pirmininko pavaduotojas.

1944 m. pavasarį P. A. Baltakis buvo Anykščių gimnazijos I laidos abiturientas, kai kartu su kitais jaunuoliais balandį išėjo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę. 1944 m. vasarą vokiečiams ją išsklaidžius, kiek laiko slapstėsi, kol 1944 m. vasarą Šeduvoje (Radviliškio r.) jis buvo vokiečių suimtas ir išvežtas darbams į aviacijos tarnybą. Taip jis  atsidūrė Suomijoje, po to Norvegijoje, o 1945 m. karui baigiantis – Belgijoje. 

1945–1952 m. Liuveno (Belgija) universitete jis studijavo teologiją ir filosofiją. Čia 1946 m. P. A. Baltakis taip pat įstojo į pranciškonų vienuoliją ir 1950 m. rugsėjo 15 d. davė amžinuosius vienuolio įžadus, yra brolis Paulius OFM. 

1952 m. rugpjūčio 24 d. Belgijoje P. A. Baltakis buvo įšventintas kunigu ir išvyko į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją.

1953 m. jis atvyko į Kanadą ir 1953–1963 m. čia dirbo Toronto Prisikėlimo lietuvių katalikų parapijoje vikaru ir pranciškonų vienuolyno Toronte vyresniuoju. 1964–1967 m. P. A. Baltakis buvo Lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos provincijolo patarėjas, Toronto  pranciškonų vienuolyno viršininkas. 

1969 m. jis buvo perkeltas į Niujorką (JAV), kur P. A. Baltakis iki 1979 m. buvo Šv. Kazimiero pranciškonų vienuolyno Brukline (Brooklyn) vyresniuoju,  pradėjo vadovauti "Lietuvių katalikų religinės šalpos" organizacijai. Čia jis taip pat organizavo vienuolyno spaustuvės ir lietuvių kultūros centro "Kultūros židinys" statybas, dėstė lituanistinėje mokykloje. Jis taip pat buvo Lietuvos skautų sąjungos dvasios vadovas: 1973–1975 m. – seserijos, 1979–1982 m. – brolijos.

1972 m. jis pirmą kartą po karo apsilankė Lietuvoje.

1979–1984 m. P. A. Baltakis buvo Lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos provincijolas, vadovavo Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių pranciškonų bendruomenei, steigė lietuvių jaunimui stovyklas Šiaurės Amerikoje.

1984 m. birželio 1 d. P. A. Baltakis buvo paskirtas tituliniu Egaros vyskupu. 1984 m. rugsėjo 14 d. Portlando (Oregono valstija) katedroje jį įšventino kardinolas Pio Laghi. 

Nuo 1984 m. jis rezidavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bruklino Šv. Kazimiero pranciškonų vienuolyne, ir vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas – nuo Lotynų Amerikos iki Lenkijos, nuo Naujosios Zelandijos iki Vidurio Azijos. 

Rūpindamasis 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, vyskupas P. A. Baltakis tuo pačiu metu palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, ypač su broliais pranciškonais. Per "Vatikano radiją" jis kasmet siuntė tiek Lietuvos žmonėms, tiek užsienio lietuviams ganytojiškus sveikinimus Šv. Velykų ir Kalėdų proga.

Nuo 1986 m. jis buvo Lietuvos katalikų religinės šalpos ir Lietuvių informacijos centro pirmininkas.

P. A. Baltakis palaikė labai artimus ryšius ir su Amerikos vyskupais – nuo 1984 m. buvo Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencijos narys, turėjo balsavimo teisę JAV vyskupų konferencijos susitikimuose. Jis ragino Amerikos episkopatą veiksmingiau remti Lietuvos Bažnyčią, Sovietų Sąjungoje patiriančią komunistinės valdžios vykdomą antireliginį persekiojimą.

1985 m. JAV vyskupai priėmė vyskupo P. A. Baltakio pasiūlytą rezoliuciją, kuria Amerikos vyskupai reikalavo, kad Sovietų Sąjunga pripažintų Lietuvos katalikų teises ir grąžintų tikintiesiems Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kurią valdžia konfiskavo ir pavertė koncertų sale.

1986 m. JAV vyskupai priėmė dar vieną P. A. Baltakio pasiūlytą rezoliuciją, kurioje buvo kreiptasi į Sovietų Sąjungą su prašymu gerbti Lietuvos katalikų teises, grąžinti tikinčiųjų naudojimui tris svarbias šventoves ir nekliudyti Bažnyčios planų Lietuvoje išleisti naująjį Šventojo Rašto vertimą.

Vyskupas P. A. Baltakis dalyvavo JAV lietuvių delegacijoje, kuri 1987 m. susitiko su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu ir prašė didinti diplomatinį spaudimą sovietų pareigūnams, kad šie paleistų kalinamus sąžinės belaisvius, įskaitant lietuvius kunigus ir vienuoles, bei leistų Lietuvos Bažnyčiai laisvai ir viešai švęsti Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų 1987 m. birželio 28 d.

1988 m. vyskupas P. A. Baltakis įkūrė Lietuvių sielovados tarybą, pradėjo leisti biuletenį "Vyskupo informacija".

Dėl tokios vyskupo veiklos sovietų valdžia 1988 m. atmetė jo prašymą vizai gauti, neleisdama dalyvauti motinos laidotuvėse.

Tačiau po kelių mėnesių Lietuva, o kartu ir Bažnyčia Lietuvoje, laimėjo daugiau laisvių, tad vyskupas P. A. Baltakis 1989 m. balandžio mėnesį galėjo atvykti į savo gimtinę ir laisvai kalbėti per Lietuvos radiją ir televiziją. 

1990 m. P. A. Baltakis buvo paskirtas JAV vyskupų komisijos Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčių atkūrimui remti nariui. Kaip oficialios JAV vyskupų delegacijos narys jis lankėsi Sovietų Sąjungoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse. 

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę ir Bažnyčiai Lietuvoje atgavus veikimo laisvę, pranciškonas vyskupas P. A. Baltakis įsitraukė į Lietuvos Vyskupų Konferencijos veiklą. 1991 m. jis buvo paskirtas Pasaulio lietuvių katalikių moterų sąjungos dvasios vadovu.

2003 m. spalį popiežius Jonas Paulius II priėmė užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų vyskupo P. A. Baltakio atsistatydinimą iš šių pareigų dėl amžiaus.

2003–2009 m. P. A. Baltakis gyveno ir dirbo Niujorke, vadovavo labdaros organizacijai "Lietuvių katalikų religinė šalpa", kuri teikė paramą Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, katalikiškai spaudai.

Pablogėjus sveikatai, nuo 2009 m. P. A. Baltakis persikėlė ir įsikūrė Šv. Antano pranciškonų vienuolyne Kenebunke (Kennebunkport, Meino valstija), kur 2009–2018 m. leido senatvę.

2018 m. balandį jis grįžo į Lietuvą, ketindamas gimtajame krašte baigti savo gyvenimo kelionę.

Jo gimtosios sodybos vieta Latavėnuose paženklinta stogastulpiu su Šv. Pranciškaus skulptūra ir kryžiumi (autorius – tautodailininkas Valentas Survila, 2011 m.).

A. P. Baltakis yra projekto "Yra šalis..." nominantas tarp "Dešimt+" asmenybių dvasininkų kategorijoje.

Išleista dr. Artūro Grickevičiaus monografija "Užsienio lietuvių vyskupas Paulius A. Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias" (2018 m.).