Kronika

Kunigo Antano Pryšmanto palaikai buvo pašarvoti Žemaičių Naumiesčio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.  

Laidotuvių šv. Mišios buvo aukojamos 2011 m. vasario mėn. 4 d. (penktadienis) 12 val. Žemaičių Naumiesčio šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Dvi dienas iki laidotuvių dienos į Žemaičių Naumiesčio bažnyčią rinkosi tikintieji meldėsi už mirusį kunigą giedodami Žemaičių Kalvarijos Kalnus, kiekvieną dieną buvo aukojamos šv. Mišios.

Laidotuvių išvakarėse, dėl labai svarbių priežasčių negalėdamas už velionį melstis laidotuvių dieną vasario 3 d. už mirusį kunigą Antaną Pryšmantą šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas J. Boruta SJ. Telšių Ganytojas kvietė į šv. Mišias susirinkusius tikinčiuosius melstis už mirusįjį kunigą bei melsti Viešpatį naujų pašaukimų į kunigystę.

Laidotuvių dieną šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupo generalvikaras prel. J. Šiurys. Šv. Mišias koncelebravo 60 kunigų patarnavo 2 diakonai bei Telšių kunigų seminarijos auklėtiniai. Šv. Mišių pradžioje prel. J. Šiurys gausiai susirinkusiems tikintiesiems papasakojo apie velionį kunigą Antaną Pryšmantą, jo gyvenimo kelią bei apibudino jo kunigiškos tarnystės Telšių vyskupijoje raidą. Pamokslą pasakė kun. Antano bičiulis Alsėdžių parapijos klebonas kun. mgr. Edgaras Petkevičius. Šv. Mišiose giedojo Žemaičių Naumiesčio parapijos choras.

Pamokslininkas kalbėjo: „Š.m. vasario 1d., Grabnyčių šventės išvakarėse, kun. Antanas, lūpomis ar širdimi, kartu su Simeonu, teisiu ir dievobaimingu vyru, turėjo ištarti:  „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą…” O iki iškeliavimo kun. Antaną, didesnę jo neilgo gyvenimo dalį, mes pažinom, kaip Dievo pašauktąjį vyrą: pradžioje kaip patarnautoją, vėliau kaip klieriką, galiausiai kaip kunigą. Praėjusį sekmadienį mus pasiekė apaštalo Pauliaus raginimas: „Tik pažvelkit, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.“ Kiekvienas pašauktasis turi pripažinti šią Pauliaus įvardintą tiesą, kad - neturime nieko, kas būtų verta pasaulio dėmesio, kuo galėtume girtis ir didžiuotis kitų akivaizdoje. Pašaukimų stoka patvirtina faktą, kad kunigystėje neįgausi nieko, kuo vėliau galėtum didžiuotis prieš kitus pasaulio ir žmonių akyse. Gi populiaru dabar siekti to kas patrauktų jei ne visos visuomenės, tai bent aplinkinių ir kaimynų dėmesį. Kas leistų ir įgalintų išvengti pajuokos ir kančios.

Tą Dievo pašauktųjų - varguolių būseną savyje itin savitai įkūnijo jau a.a. kun. Antanas. Nepabūgęs pašauktųjų skurdo, savo metu drąsiai tarė Dievui TAIP, gal net pilnai nesuvokdamas kiek daug tas TAIP iš jo vėlesniame gyvenime pareikalaus.

Žvelgdami į atskirus kun. Antano ir kitų Dievo pašauktųjų atskirus gyvenimo epizodus susimąstai: ar Dievas kartais nesuklysta? Ar jis nedaro klaidų savo pasirinkime? Apaštalas Paulius pratęsdamas kiek anksčiau išsakytą mintį teigia: „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, - kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą.“

Dievo pasirinkimas palietė ir kun. Antaną. Jis jį pasirinko ir pašaukė į savo tarnų gretas su jo charakteriu, su jo temperamentu, su jo silpnybėmis, įdomis, talentais ir gabumais. Būtent tokį tikrą žmogų, su nuodėmėmis ir dorybėmis, jis pasišaukė į savo mokinių tarpą, kad eitų ir ieškotų avių paklydėlių ir atvestų jas į Gerojo Ganytojo avidę. Ne kart teko sutikt žmonių, kurie klausė nežinodami jo vardo, o kur dabar yra šis kunigas, kuris pas mus parapijoje dirbo. Klausė ne smalsumo, o šviesaus prisiminimo ir dėkingumo vedami.

Dievo pasirinkimas ne tik nustebina, bet neretai glumina ir šokiruoja. Visa Biblija kupina tokių pavyzdžių, pradedant tikėjimo protėviu Abraomu, baigiant Kristumi ir apaštalais. Prisimename apaštalo Petro pastabą išsakytą Kristui prakalbusiam apie kančią: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

Jautriai ir savitai Dievo pasirinkimą paversti jį Dievo šaukliu išgyveno kun. Antanas. Visas jo kunigystės kelias paženklintas noro perprasti ir suvokti Viešpaties kelius, bandymo atrasti savo vietą Kristaus Kūne – Bažnyčioje. Galiausiai žvelgiant į jo kančią susidaro įspūdis jog kun. Antanas buvo tapęs Dievo ir velnio ginčo objektu, kaip Jobas, juk kiek daug iš jo gyvenime buvo atimta.

Vingiuotoje ir gan trumpoje kun. Antano gyvenimo kelionėje tikruoju jo pasididžiavimu vis tik išliko gerasis Viešpats. Jo gerumą jis liudijo skelbdamas Evangeliją, Jo gailestingumo dovanas jis dalijo teikdamas Sutaikinimo sakramentą ir Švęsdamas Eucharistiją. Pats maitinosi „dangaus duona“ ir stiprinosi ligonių patepimu.

Belieka kiekvienam kun. Antaną amžinybėn palydėt užtarimo malda, o Gerajam Viešpačiui ištarti „Jėzau pasitikiu tavimi“, idant Kristaus širdyje visi atrastume Dievo palaimą ir ramybę“ – baigdamas pamokslą sakė kun. Edgaras.

Velionis palaidotas Žemaičių Naumiesčio kapinėse. Prie kunigo kapo atsisveikinimo žodį kurso draugų ir visų kunigų vardu tarė velionio Seminarijos kurso draugas, o taip pat ir klasiokas, Lietuvos kariuomenės ordinariato kurijos kancleris kun. mgr. Rimas Venckus. Jis taip pat padėkojo visiems laidotuvių dalyviams mirusiojo kun. Antano Pryšmanto ir jo artimųjų vardu. 

Viešpatie, būk gailestingas mirusiajam!

Telšių vyskupijos kurija