Kronika

2017 m. rugpjūčio 19–20 dienomis Varniuose vyko iškilmingas Žemaičių Vyskupijos 600 metų įkūrimo jubiliejaus šventimas ir Penktasis Telšių vyskupijos Eucharistinis kongresas.

Iškilmės prasidėjo rugpjūčio 19 dienos pavakarę 18 val. Šv. Mišiomis senojoje buvusioje Varnių Šv. apaštalų Petro ir Povilo Katedroje, šiuo metu parapinėje bažnyčioje. Iškilmingoms Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas koodjutorius Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ ir arti 30 kunigų, liturgijoje patarnavo 2 diakonai ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Šv. Mišių metu giedojo Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų parapijos votyvinis choras, vadovaujamas vargonininkės Ernestos Dargužienės. Šv. Mišias tiesiogiai transliavo Marijos radijas.

Šv. Mišių į gausiai susirinkusius maldininkus kreipėsi ir visus pasveikino vyskupas K. Kėvalas, kuris pasidžiaugė prasidėjusiomis iškilmėmis ir visus pakvietė padėkos intencija kreipti į Dievą, kad jis ir toliau laimintų Žemaitiją, kuri prieš 600 metų tapo krikščionišku kraštu ir čia buvo įkurta vyskupija. Jis pasidžiaugė atvykusiais į Šv. Mišias LR Seimo nare Rimante Šalaševičiute, Telšių miesto ir rajono savivaldybės meru Petru Kuizinu, svečių delegacija iš Lenkijos ir kitais garbiais svečiais bei piligrimais.

Sakydamas pamokslą vyskupas J. Boruta SJ kalbėjo:

„Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejus yra gera proga mūsų žmonėms pateikti krikščionybės bei Bažnyčios sampratą apie dažnai kultūros istorijoje minimus žodžius: „krikštas“, „misijos“, „parapija“, „atlaidai“. Šiais žodžiais įvardijami fenomenai susiformavo nuoširdaus krikščioniško tikėjimo persmelktuose visuomenėse. Mūsų sekuliarios epochos žmonėms jau sunkiai suprantama religinė aplinka, kurioje išsiskleidė tais žodžiais įvardijami reiškiniai. Verta prisiminti, ką apie parapijų fenomeną, žvelgdamas į praeitį bei mėgindamas prognozuoti jų ateitį, yra kalbėjęs popiežius Benediktas XVI: Laiškas žydams primena, kad šiame pasaulyje mes esame tik laikini keleiviai. Girdėta laiško ištrauka kalba apie Abraomą, apsivilkusį kelionės rūbą, gyvenantį klajoklių palapinėje, svetimame krašte. Abraomą veda tikėjimas. Jo tikslas – pasiekti miestą tvirtas pamatais, kurio statytojas yra Dievas. Tas miestas yra ne šiame pasaulyje, bet Danguje. Šią tiesą puikiai suvokė jau pirmųjų amžių krikščionys, kurie save vadino svetimšaliais šiame pasaulyje, o savo, bendruomenes – svetimšalių kolonijomis. Iki mūsų dienų vartojamas žodis „parapija“ yra kilęs iš graikiško termino „paroikoi“, reiškiančio miestuose įsikūrusias svetimšalių kolonijas. Tai liudija, kad pirmųjų amžių krikščionys neabejodami Danguje matė savo tikslą. Bažnyčios liturgija ragina neišleisti iš akių būsimo amžino gyvenimo, kurį išpažįstame kalbėdami Credo. Esame kviečiami gyventi išmintingai ir apdairiai, niekados neužmiršti mūsų visų laukiančio likimo, tų dalykų, kuriuos vadiname paskutiniais – mirties, paskutiniojo teismo, amžinybės, pragaro ir Dangaus.

Anot to paties popiežiaus: Būti krikščioniu niekada negalima vienam, būti krikščioniu visada reiškia būti kelionės draugijoje. Juk ir atsiskyrėlis priklauso kelionės draugijai ir yra jos remiamas. Todėl Bažnyčiai turi rūpėti kelionės draugijų kūrimas. Europos ir Amerikos visuomenių kultūra šių draugijų nebekuria. Tai mus grąžina prie ankstesnio klausimo, kaip Bažnyčia gyvens šioje, vis labiau nukrikščionėjančioje visuomenėje. Vadinasi, ji turės kurti naujus draugijų būdus, bendruomenės turės formuotis, tvirčiau remdamos viena kitą ir gyvendamos tikėjimu.

Vien visuomenės aplinkos šiandien nebepakanka, visuotinės krikščioniškos atmosferos nebėra. Todėl krikščionys iš tikrųjų turi remti vienas kitą. Jau esama kitoniškų formų, įvairių „sąjūdžių“, su kurių pagalba kuriasi kelionės draugijos. Būtina atnaujinti katechumenatą, kuriame būtų mokoma krikščionybės, supažindinama su ja; galima šlietis prie vienuolių bendruomenių, norint įgyti krikščionybės patirties. Kitaip tariant, visuomenei kaip visetui nebesudarant krikščioniškos aplinkos, kokia gyvavo pirmus keturis – penkis amžius, Bažnyčia pati turi kurti ląsteles, kuriose miniatiūriniu pavidalu galima patirti ir praktiškai išgyventi didžiąją Bažnyčios gyvavimo erdvę – atsiremti vienam į kitą, palaikyti vienam kitą ir eiti kartu. Mano įsitikinimu, parapija liks esmine krikščionių bendruomenės gyvavimo ląstele. Tačiau visą dabartinę parapijų sistemą, turinčią ne tiek jau daug metų, kažin ar pavyks išlaikyti. Reikės išmokti lankyti vieniems kitus, ir tai bus praturtinimas. Kaip beveik visada istorijoje, šalia egzistuos grupės, telkiamos tam tikros charizmos, steigėjo asmenybės, noro žengti ypatingu dvasiniu keliu. Tarp parapijos ir sąjūdžio turi vykti vaisingi mainai: sąjūdžiui reikalingas ryšys su parapija, kad jis netaptų sekta, o parapijai reikalingi sąjūdžiai, kad ji nesustingtų. Jau dabar pasaulyje esama naujų dvasinių gyvenimo formų. Kas stebi, tas jau dabar gali pamatyti nuostabiausią įvairovę krikščioniškojo gyvenimo formų, kuriomis regimu pavidalu jau dabar tarp mūsų reiškiasi rytdienos Bažnyčia.

Taigi, popiežiaus Benedikto XVI teigimu, parapija liks ir ateityje krikščioniško bendruomeninio gyvenimo esmine forma. Kaip ir buvo praeityje, taip ir šiandien, ir ateityje. Jei nėra parapijų, tai negalime kalbėti nei apie tautos, nei apie valstybės krikštą. Neseniai minėjome pirmojo lietuvių katecheto Šv. Brunono Kverfutiečio žūties ir Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet 1009 metų negalime laikyti Lietuvos (tiksliau lietuvių) krikšto data, nes nėra žinių, kad Lietuvoje tuo metu būtų įkurtas parapijų tinklas.

1251 metai – pirmojo Lietuvos valdovo karaliaus Mindaugo (ne lietuvių) krikšto metai, nes, nepaisant to, kad istorijos šaltiniuose minimi tuomet net trijų Lietuvos teritorijoje mėgintų įsteigti vyskupijų pavadinimai (Lietuvos, Pietų Lietuvos ir Klaipėdos – Kuršių), nėra nei žinutės apie tuomet įkurtą vieną ar kitą parapiją. Taigi, 1937 metais pakrikštyti lietuviai, įkurta Vilniaus vyskupija ir septynios parapijos (Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Kreve (Krėvoje), Obolcuose ir Ainoje). Tuo metu Žemaitijoje, kaip matyti iš žemaičių skundo Konstancos bažnytiniame susirinkime, kryžiuose nepastatė nė vienos bažnyčios, neįkūrė nė vienos parapijos ar vyskupijos, į Žemaitiją nepakvietė nė vieno kunigo, nors kryžiuočiai Žemaitiją kaip savo valdą valdė beveik 40 metų. Taigi, jų valdymo metais nebuvo nei žemaičių krikšto, nei parapijų tinklo, neįkurta nei Žemaičių vyskupija. Tik po Žalgirio mūšio pergalės Lietuvos valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila ėmėsi žemaičių krikšto. 1413–1417 m. dauguma žemaičių priėmė krikštą, įkurta 10 parapijų, jose 1416–1421 metais pastatyta apie dešimt bažnyčių. Taigi Žemaičių vyskupija ėmė nuo to laiko gyvuoti ir mums, čia susirinkusiems belieka dėkoti Dievui ir švęsti“ – sakė baigdamas pamokslą vyskupas J. Boruta SJ.

Po Šv. Mišių senojoje Varnių Katedroje prasidėjo visą naktį trukusi Švč. Sakramento adoracija, kurią tiesiogiai transliavo Marijos radijas. Visą naktį buvo meldžiamasi įvairiomis intencijomis. Meldėsi maldos grupių ir judėjimų atstovai, Telšių vyskupijos dekanatų centrų darbuotojai bei savanoriai, jaunimo grupės, giedotojų ansambliai. Kunigai visą naktį klausė tikinčiųjų išpažinčių, buvo giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai, kalbamas Rožinis, pateikti mąstymai.

Tą patį vakarą į Varnių aikštę rinkosi jaunimas, kur vyko grupės „Thundertale“ surengtas koncertas.

Rugpjūčio 20 dienos rytą – 9 valandą iškilmingai užbaigta Švč. Sakramento adoracija, po kurios ypatingais ir retais Senosios Varnių katedros vargonais vargonavo ir sakraliosios muzikos valandą susirinkusiesiems surengė vargonų virtuozas Balys Vaitkus.

10.30 val. centrinėje aikštėje vyko režisierės Laimutės Pocevičienės režisuota meninė programa „Palaimingoji Krikšto šviesa“, pasirodė iš Šiaulių atvykęs berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, meno vadovas Remigijus Adomaitis, koncertmeisterė Daiva Šulcaitė. Renginį vedė Marijus Budraitis, aktorės Nomeda Bėčiūtė ir Valda Bičkutė. Poetės Elenos Borusevičiūtės – Šidlauskienės suskurti tekstai apie Žemaičių vyskupijos 600 istoriją puikiai pagelbėjo gausiai susirinkusiems žiūrovams įsijausti į praeities ir dabarties vyskupijos gyvenimo aktualijas, padėjo geriau pažinti pačias ryškiausias praėjusių amžių asmenybes bei įvykius.

Renginio metu susirinkusiuosius sveikino Telšių vyskupų atstovas kan. Andriejus Sabaliauskas, Telšių miesto ir rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, buvo perskaityti LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir LR Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio atsiųsti sveikinimai, gyvai į garbius renginio dalyvius kreipėsi LR Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis. Renginyje, o vėliau ir iškilmingose Šv. Mišiose dalyvavo daug garbių svečių – LR Seimo narių, ambasadorių, miestų ir rajonų savivaldybių merų bei savivaldybių atstovų. Centrinė Varnių miestelio – Medininkų aikštė buvo sausakimša maldininkų, atvykusių ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos. Tiek meninę programą, tiek ir iškilmingas Šv. Mišias tiesiogiai transliavo LRT. Šv. Mišių, kurias tiesiogiai transliavo ir Marijos radijas, liturgiją komentavo kan. A. Sabaliauskas Pagrindinėms iškilmių 12 val. Šventosioms Mišioms vadovavo J. E. apaštalinis nuncijus Pabaltijui arkivyskupas PedroLopezQuintana, koncelebravo abu Telšių vyskupijos vyskupai – Jonas Boruta SJ ir Kęstutis Kėvalas, svečiai vyskupai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila, Šiaulių vyskupijos vyskupas Eugenijus Bartulis, Vilniaus arkivyskupo metropolito augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apštalinio nuncijaus asmeninis sekretorius kun. Mindaugas Šlaustas, kuris vertė Nuncijaus pamokslą į Lietuvių kalbą. Šv. Mišių metu taip pat koncelebravo virš šimto kunigų, ne tik iš Telšių vyskupijos.

Šv. Mišiose ir eucharistinėje procesijoje giedojo jungtinis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės (vadovė Laura Gedgaudaitė) ir Šv. Kazimiero (vadovas Mindaugas Gudžiūnas), Telšių Švč. M. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (vadovė Ernesta Dargužienė), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (vadovas Paulius Poškus), Skuodo Švč. Trejybės (vadovas Bronislovas Anužis), Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo (vadovas Petras Katauskis) ir Plungės Šv. Jono Krikštytojo (vadovė Irena Bakanauskienė) parapijų choras. Iškilmingoje liturgijoje patarnavo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai.

Sakydamas pamokslą apaštalinis nuncijus kalbėjo:

„Mieli broliai ir seserys! Mes šiandien susibūrėme ypatingam šventimui, dėkoti Dievui už prieš šešis šimtus metų Žemaitijos vyskupijos įsteigimą (1417 spalio 24 d.) su sostu Varniuose (Medininkuose), už jos pirmojo vyskupo kanauninko Mato, Vilniaus katedros rektoriaus, konsekravimą ir apmastyti Žemaitijos gyventojų atsivertimą. Šiuo įvykiu pilnas Lietuvos evangelizavimasatrado dar reikšmingesnį savo atsiskleidimą ir išsipildymą. Džiaugiuosi galėdamas jus visus čia esančius nuoširdžiai pasveikinti, ypatingai vyskupus Joną Borutą ir Kęstutį Kėvalą, kunigus, pašvęstuosius ir tikinčiuosius, ir jums perduoti mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus meilę ir solidarumą perduodamas jums jo Apaštalinį Palaiminimą. Jūsų tautos krikščioniškojo tikėjimo pradžios prisiminimas yra visų pirmiausia prisiminimas tos absoliučios evangelijos skelbiamos naujienos, kuri pati savyje atveria kelią į bendrystę neturinčią ribų. Šventasis Paulius suprato šią gerosios naujienos realybę, kurią išreiškia nepakartojamu būdu laiške Galatams (Gal 3, 27–28): Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. Ten kur Dievo žodžio skelbimas patiria įvairias kliūtis – ten jis yra priimamas ir giliai įsiskverbia į tautos sąmonę, ir visam laikui užtvirtina tos pačios tautos ir istorijos suvokimą. Tauta klausydama Dievo žodžio atpažįsta savo tikrąjį identitetą; tai yra, ji suvokia kad yra Dievo nuo amžių išrinkta ir pripažįsta jog yra Kristaus mylima dabar ir visada. Identitetas, kurį savyje turi tikėjimas Kristumi, kaip dovana įsikūnija saviškoje kultūroje ir joje tampa šviesa; žmogiškieji žodžiai tampa dialogo su Dievu įrankiu, kuris per Kristų tapo pradžia ir jame visi yra pašaukti būti dalyviais. Lietuvių tautos istorijos formavimasis sutampa su jos evangelizavimu.

Evangelizacija, kuri buvo pastoracinio darbo vaisius visų pirmiausia vienuolinių domininkonų ir pranciškonų ordinų darbas, kurie pirmieji atvyko pas jus, taip pat benediktinai, naujosios regulos pranciškonai (pagal šv. Bernardą iš Sienos populiariai vadinami bernardinais), bazilijonai ir galiausiai jėzuitai. Šiam atsidavusiam pastoraciniam darbui su ypatingu atvirumu atsiliepė jūsų protėviai. Krikščionybė buvo tikras evangelinis raugas tautai, persmelkė kasdienį gyvenimą, sustiprino gilias šaknis ir tapo, galima teigti, jos siela. Jūsų tauta leidosi būti permerkta tikėjimo ir davė stiprų ir nuoširdų liudijimą net pačiais sunkiausiais istorijos momentais, kančios ir aukos valandomis. Išbandytas ir išgrynintas tikėjimas kaip auksas ugnyje (plg. 1 Pt 1, 7) jūsų tautoje yra ypatingas iš senų laikų likęs pamaldumas į kenčiantį Kristų, vaizduojamas nesuskaitomuose pakelės kryžiuose, daugybėje kenčiančio Jėzaus atvaizdų, tipiškame liaudies meistrų mene, vietose pavadintose „Kalvarijos“ su „Kryžiaus kelio“ stotimis, dėl kurių jūsų žemė nusipelno būti vadinama „kryžių žeme“. Prie viso šito reikia pridėti tai, kad jūs be galo mylite Dievo Motiną, Švenčiausiąją Mergelę, Gailestingumo Motiną, ypatingai garbinamą Aušros Vartuose, Žemaičių Kalvarijoj, Šiluvoj, Krekenavoj, Pivašiūnuose ir kitose šventovėse. Nuo amžių ir iki šios dienos į šiuos tikėjimo ir gailestingumo centrus vyksta tikinčiųjų piligrimystės iš visų vyskupijų, degančiomis širdimis, bet taip pat patirdami sunkumus ir aukas, kad patikėtų save tai, kurią aukščiausios meilės aktu Kristus nuo kryžiaus mums dovanojo kaip motiną ir malonių tarpininkę. Po daugybės krikščioniškosios istorijos amžių, nežiūrint kruvinų konfliktų, kurie trikdė šią žemę ir nežiūrint socialinių ir dvasinių krizių paženklinusių jos gyvenimą dar reikia pabrėžti tai, kad lietuviškas identitetas, žemaitiškas identitetas nesuprantamas be krikščionybės ir kad būtent joje randamos šaknys, kurios subrandino civilizaciją, kultūrą, jėgą, darbštumą, jos gebėjimą atsistatyti ir atsinaujinti; žodžiu visa tai iš ko kyla tautos garbė. Lietuvos ir ypatingai Žemaitijos istorija, mums duoda daugybę nuolatinio Šventosios Dvasios veikimo liudijimų, kurie savo vaisiais išgražino jūsų Bažnyčią (plg. Gal 522), kurie pažadino vyrų ir moterų gretas, kurie yra verti būti pripažintais tikrais Kristaus mokiniais. Dabar galime prisiminti kai kuriuos asmenis iš Žemaitijos sūnų, tautos širdyje palikusių neišdildomą dorybių ir apaštalinio uolumo ženklą. Pirmiausiai prisiminkime Žemaitijos vyskupą Merkelį Giedraitį, tikrą Tridento reformos apaštalą, vyrą pralenkiantį savo gailestingumu ir kunigiškomis dorybėmis, stiprų ir išmintingą, būtent dėl to Šventasis Popiežius Jonas XXIII į jį rodė kaip Lietuvos Bažnyčios ganytojo pavyzdį. Savo intensyviu apaštalavimu vyskupas Giedraitis parodė „ką reiškia kovoti už katalikų tikėjimą ir ginti jį visomis jėgomis“ atkaklaus protestantizmo plitimo akivaizdoje, kai kuriose vietovėse, prieš senosios pagonybės naudojimą, ir buvo autentiško dvasinio atgimimo skleidėju, rūpindamasis kunigų formacija, statydamas bažnyčias ir viską darė pats asmeniškai katechizuodamas tautą vykdydamas tai savo gimtąja kalba. Praeitame amžiuje tomis pačiomis pėdomis ėjo jo įpėdinis Žemaičių vyskupijoje, Vyskupas Motiejus Valančius. Jo vyskupiška tarnystė sutapo su liūdnais ir tamsiais tautai laikais, kur jis matė didelį pavojų tautiniam ir religiniam identitetui. Tose sunkiose situacijose vyskupas Valančius nebuvo vien tik rūpestingas ir dėmesingas Dievo kaimenės ganytojas, bet jis buvo tikras tautos moralinis vadovas. Yra išlikę jo garsieji ir energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionių tėvus, kad suvoktų asmeninę atsakomybę už tikėjimo perdavimą jaunosioms kartoms kartu su tėvų tikėjimu, visais tradicijos ir tautos religiniais turtais.

Vyskupas Valančius įsipareigojo sudėtingam tautos pertvarkymui religinėje srityje, per katechezę ir mokymus organizuotus pogrindyje didžiulės rizikos akivaizdoje. Tais laikais vaikai būdami šalia savo motinų skaityti ir rašyti lietuviškai mokėsi iš katekizmo tekstų. Vyskupo Valančiaus didžiulė širdis ir jo išmintis, kurią jūsų tėvai priėmė atviromis širdimis, leido, kad net tais sunkiais laikais Dievo žodžio sėkla nepražūtų, bet kaip tik Dievo žodis vienijo tautą. Pagaliau negalime pamiršti didžiulės armijos sūnų ir dukterų, jūsų žemiečių, kurie bėgant amžiams su atvira drąsa išpažino tikėjimą gautą per „krikštą“ ir kad joks išbandymas, net pats sunkiausias, negalėjo atskirti nuo Kristaus meilės (plg. Rom 8, 35). Yra vyskupai kaip Vincentas Borisevičius, kunigai ir vienuoliai, katechetai, paprasti tikintieji, kurie kentė pažeminimus, diskriminaciją, kančias, tuometinius persekiojimus ir galų gale tremtį, kalėjimą, deportaciją ir mirtį „džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41). Taip pat ir šiandien jūsų tautos siela yra gyva, nes joje gyvos yra krikščioniškos ir žmogiškos vertybės, tokios kaip žmogiškasis orumas, gilus teisingumo ir laisvės jausmas, darbštumas, iniciatyvos dvasia, šeimos meilė, pagarba gyvybei, tolerancija, bendradarbiavimo dėl taikos troškimas, visa tai yra matoma, tai jūsų bruožas. Tačiau kai šloviname Viešpatį už tai, kad jis apšvietė Žemaitiją savo evangelijos šviesa, negalime nuslėpti krizės, kurioje ji yra. Krizės, kuri liečia tiek civilinį, tiek religinį gyvenimą. Civilinis gyvenimas yra paženklintas ideologinio sekuliarizmo, kuris ateina:

– iš Dievo neigimo arba religinės laisvės suvaržymo, iš per didelės reikšmės teikimo ekonominei sėkmei lyginant juos su žmogiškomis vertybėmis, darbu ir produkcija;

– iš materializmo ir hedonizmo, kurie daro įtaką šeimos vaisingumui ir vienybei, ką tik užsimezgusiai gyvybei ir jaunimo moralės apsaugai;

– iš atmetimo kultūros, kuri atstumia pačius silpniausius, iš „nihilizmo“, kuris nuginkluoja valią priešintis esminėms problemoms, tokioms kaip naujieji vargšai, emigrantai, etninės ir religinės mažumos, sveiko masinės komunikacijos priemonių naudojimo, kuri atriša rankas terorizmui.

Taip pat ir Lietuvos religiniame lygmenyje matoma krizė, kai tyliai gina pakrikštytuosius ir tikinčiuosius nuo gilaus jų tikėjimo suvokimo ir moralinės doktrinos jėgos, ir nuo krikščioniškos gyvenimo vizijos, kuri garantuoja pusiausvyrą žmonėms ir bendruomenėms. Šiandien mes esame realaus pavojaus akivaizdoje, kad Kristaus vardas bus ištrintas iš naujųjų kartų širdžių, dėl mūsų nerūpestingumo ir entuziazmo stygiaus gyventi mūsų tikėjimu. Kaip mums šiandien reikia naujų ganytojų tokių kaip Giedraitis, Valančius ir Borisevičius! Todėl būdamas aidu žodžiams, kuriuos šventasis Jonas Paulius II skyrė Europai ir juos pasakė 1982 m. lapkričio 9 dieną Santjago de Compostela, juos jums pasakysiu dabar čia : „Lietuva, Žemaitija „atrask save, būk savimi“! Atrask savo krikščionišką prigimtį. Atgaivink savo šaknis. Grįžk ir gyvenk autentiškomis Evangelijos vertybėmis, kurios suteikė garbės tavo istorijai... ir tave lydėjo išbandymų ir kančios momentais, ir davė tau jėgų vėl atgauti tavo laisvę. Išmokite džiaugsmingai ir su tikėjimu surinkti jūsų tėvų palikimą! Priimkite į savo širdis Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimą, anuomet buvusį herojišku, kurį jie jums paliko! Padarykite savu šią jūsų neįkainojamą vertybę ir tapkite vertais! Tai jumyse taps didžios vilties daigu. Taip pat ir Bažnyčia turi suvokti jai priklausantį indėlį dvasiniam ir žmogiškam tautos atsinaujinimui.

Nereikalaudama savo pozicijų, kurias turėjo praeityje ir, kurios dabar yra visiškai pasenusios, Bažnyčia privalo tęsti savo tarnystės ir meilės liudijimą, kad tokiu būdu prisidėtų prie autentiško tikslo siekimo, kuris yra materialinis, kultūrinis ir dvasinis tautos gėris. Visuomet pasitikėkime Dievo pagalba. Visų tikinčiųjų malda mus telydi. Tautų Viešpatie ir visos žmonijos Tėve, palaimink šią tavo šeimą Žemaitiją ir Lietuvą, kad galėtų sekti, klausydami savo sąžinės, tavo kviečiančiojo balso, per visą kelionę nuo tada, kai prieš šešis amžius pirmą kartą jį išgirdo. Jos priklausymas tavo šventumo karalystei ir gyvenimui tenebūna niekieno priimtas kaip priešingybė žemiškos tėvynės gėriui. Kad visuomet ir visada tau teiktų šlovę, kuri tau priklauso, ir laisvai bei džiugiai liudytų tiesą, teisingumą ir meilę. Laimink, Viešpatie, šią Žemaitijos Bažnyčią, apreikšk jai savo veidą ir suteik jai savo ramybę ir drąsą skelbti tave! Švenčiausioji Kristaus Motina ir mūsų Motina, vienijuosi su tavo Lietuvos vaikų balsais ir pasitikėdami meldžiame tavo užtarimo. Gailestingumo Motina patikiu tau Žemaitijos brolius ir seseris jau šešis šimtus metų krikščioniškai gyvenančius ir prašau tavęs, padėk jiems būti dar labiau ištikimais Kristui ir Bažnyčiai“.

Po iškilmingų Šv. Mišių padėkos žodžius visiems svečiams bei piligrimams išsakė vyskupas K. Kėvalas, o po to giedant giesmes, mušant būgnus, skambant abiejų Varnių bažnyčių varpams, nešant bažnytines vėliavas ir baldakimą didžiulė minia, kartu su Eucharitijoje pasilikusiu ir monstrancijoje nešamu Viešpačiu Kristumi patraukė Varnių miestelio gatvėmis link senosios buvusiosios Žemaičių vyskupijos Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus Katedros, kur iškilmių dalyviai buvo palaiminti Švč. Sakramentu, dar kartą nuskambėjo visiems padėkos žodžiai iš vyskupo K. Kėvalo lūpų. Užbaigdamas iškilmes vyskupas K. Kėvalas kvietė organizuotis į Romą ir lapkričio mėnesį vykti prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų, kur būtų galima padėkoti Dievui už visas malones ir sėkmingai suorganizuotą ir įvykusį Jubiliejaus ir Penktojo Telšių vyskupijos Eucharistinio kongreso šventimą.

Po visų iškilmių šventinį minėjimą papuošė grupės „Quorum“ nuotaikingas ir įspūdingas pasirodymas. Garbiems iškilmių dalyviams šventinė agapė buvo surengta Varnių Kultūros centre, o piligrimai bendrytės nuotaiką išgyveno Telšių vyskupijos „Caritas“ pastangomis surengtoje agapė prie senosios Varnių Katedros.

2017 m. rugpjūčio 19–20 dienomis įvyko paskutinis jubiliejaus minėjimo etapas. Per visą Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupijos įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo programos laikotarpį surengta daug įvairių renginių, įsimintinų parodų ne tik Žemaitijoje, bet ir Vilniuje, išleista mokslinių ir informacinių leidinių, sutvarkyta ir suremontuota šventovių ir kitų sakralių objektų.

Šis Jubiliejus svarbu mūsų laikų žmonėms, nes akivaizdžiai įrodoma, jog Viešpats neapleido šios vyskupijos, jos ganytojų ir tikinčiųjų ištisus šešis šimtmečius ir tai suteikia vilties, kad tokia pati Jo globa ir palaima lydės Žemaitijos žemės žmones dar ilgus amžius.

Kan. Andriejus Sabaliauskas