Kronika

Mielieji,

2015 metų Kalėdų – Kristaus Gimimo šventėje sveikiname visus Jus, su kuriais mus visus sieja bendras tikėjimas, viltis ir meilė!

Šiais Gailestingumo metais, nepaisydami savo ir visos žmonijos apverktinos padėties, pasitikėkime Viešpaties gailestingumu. Jis mus myli, mums tiesia savo gelbstinčią ranką, neatstumkime jos... Įsiklausykime į pranašo Izaijo ištartus žodžius jo laikų Dievo tautos žmonėms, gyvenusiems sunkiais dvasinio pasimetimo laikais. Įsiklausykime į tuos ne tik paguodos, bet padrąsinimo žodžius. Jie galioja ir mums – šių dienų Lietuvos Dievo mylimiems ir jį mylintiems žmonėms:

„Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą.

Tegul sutvirtėja nusilpusiems rankos, tegul nebelinksta jiems keliai! Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai Jūsų Dievas! Ateina <...> jo atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.

Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis.

Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. Linksmi atkeliaus jie į Sioną, ir amžinas džiaugsmas spindės iš jų veido. Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia vargams ir dejonėms praėjus“ (Iz 35, 1-6a. 10).

Šis Dievo žodis skirtas ir mums, ir mūsų laikams, nepaisant viso to blogio, žiaurumo ir sužvėrėjimo, kurį matome šių dienų pasaulyje. Dievas ne tik gailisi mūsų bei šių dienų paklydėlių, bet, mylėdamas mus, tiesia pagalbos ranką savo žodžiu ir malone, atleidžia, bent nori dovanoti mums mūsų kaltes, nori sutaikyti susipriešinusius savo vaikus. Pakvieskime Jį ne tik į tuštėjančias mūsų miestų ir kaimų bažnyčias, bet ir į savo namus, į savo šeimas. Kasmet bent Kūčių vakarą pabūkime savo namuose bendroje šeimos maldoje kartu su Kristumi, pasimelskime, išdrįskime artimųjų ratelyje pakalbėti apie tokį nuostabų Dievą, kokį ne tik tikėjo, bet ir mylėjo mūsų seneliai, tėveliai sunkiais tikėjimo persekiojimo metais. Bendroje šeimos maldoje prašykime, kad Jis – Betliejaus tvartelio neturte ir varge gimęs Dieviškasis Kūdikis – būtų mūsų širdžių šviesa ir džiaugsmo šaltinis šiais abejingumo Dievui perpildytais laikais! Te mūsų krikščioniškos šeimos tampa ta Kalėdų prakartėle, kurioje gailestingasis Dievas silpno Kūdikėlio pavidalu gimė palaimingo Betliejaus tvartelio neturte. Kad Tokią Kalėdų palaimos būseną galime pasiekti net ir patekę į sunkiausią situaciją, liudija kunigo poeto Konstantino Černio eilėraštis, parašytas praėjusio šimtmečio šeštame dešimtmetyje, Kalėdas šventusio Baikalo ežero saloje:

„Menu aš Kūčių vakarą Tėvynėj,
Kai lūžo lango rėmuose delčia
Ir to paveikslo niekas neištrynė
Ir neištins širdy nei laimė, nei kančia.

Ir vėl vaidenasi man Kūčių stalas,
Troba gimtinė, mylimi veidai;
O blukot jūs dienų tėkmėj ir balot,
Tačiau gyvi jūs man kasdien naujai.

Ir vėl matau jus baltą plotką laužiant,
Baltoj plotkelėj ieškant ateities;
Kas laimę neš, o kam tik lemtį graudžią,
Gal kas už metų jau kartu nebesėdės.

Gal bus pirkia be židinio, be stalo,
O gal, o gal ir pirkios nebebus,
Tik Grįžulo šviesiam rate įšalęs
Liūdnai šypsosis Tėviškės dangus.

Ir nes gyvenimo tėkmė, kaip sielius.
Blaškys audrom po tolimas šalis;
Bus stepėje, bus taigoje nemiela,
O mylimi veidai vaidensis vis.

Kur tu, mamyt, šiandieną plotką lauži,
Kur laužia brolis, tėtė, kur kiti ?...
O gal ir jus gyvenimas sudaužė,
Kaip tas uolas, Baikalo pamary.

Kai vėl į Tėviškę prie Kūčių stalo
Sugrįšime iš žemės pakraščių,
Gal bus veidai, gal bus plaukai pabalę,
Gal daug prie stalo bus tuščių.“

Padarykime viską, kad šių Dievo Gailestingumo metų Kūčios bei Kalėdų šventės kažką panašaus įspaustų ne tik mūsų vyresniosios kartos žmonių, bet ir mūsų jaunosios kartos – mūsų vaikų ir vaikaičių širdyse! Prisiminkime, kad Betliejaus Kūdikio Šeima – Jis, Jėzus, bei Jo žemiškieji tėvai Marija ir Juozapas, netrukus po Jėzaus gimimo turėjo bėgti į tremtį Egipte ir tik po okupantų primesto karaliaus Erodo mirties tegalėjo sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Panašiai kaip po diktatoriaus Stalino mirties mūsų tremtiniai iš Sibiro tegalėjo sugrįžti į Tėvynę Lietuvą... Nežinia, kas mūsų laukia ateityje... Būkime viskam pasiruošę... Net ir liūdniausio ateities scenarijaus atveju neužmirškime, kad Betliejaus Kūdikis po tremties Egipte grįžo į Tėvynę Šventojoje Žemėje. Kaip rašė vienas poetas, „Viešpats atėjo išganymui mūsų nulenkti erškėčiuos galvos...“ Atėjo mirti nukryžiuotas, kad mes su Juo nugalėję mirtį galėtume džiaugtis amžinosiomis Velykomis...

Taip kelias nusitiesia kasmet švenčiant Kalėdas į Velykų šventimą. Norime šį kalėdinį sveikinimą baigti velykine mintimi:

1968 metais, tikėjimo persekiojimo laikais, išleistame „Liturginiame maldyne“ Rožančiaus paslapčių eiliuotuose apmąstymuose išspausdintas toks tekstas: „Didelis, šventas mūsų tikėjimas – mums jau mirtis nebaisi. Mums ji – tai amžinas Dievo regėjimas, mes prisikelsim visi!“

Kalėdos, Velykos kasmet tebūna šviesios vilties ir padrąsinimo šventė! Tebūna visiems Jums, mielieji, tokios ir šių – 2015 – Gailestingumo metų – Kalėdos!

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ

Telšių vyskupo Augziliaras Linas Vodopjanovas OFM