Kronika

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės Krikščonys,

Šiais metais Kalėdų šventėse dėl paūmėjusių savo, jau kaip senelio, senatviškų negalių nebepajėgiau šalia tradicinio Advento laiško, šalia Kalėdinio lankstinuko, kurį dalijome Jums Adventiniuose susitikimuose, parašyti Kalėdinio laiško. Prie pastarojo, t.y. Kalėdinio lankstinuko teksto, pridedu tik keletą žodžių.

Didelis rūpestis užgulė mane matant, kaip dar prieš Adventą buvo pradėtos triukšmingai švęsti Kalėdos, visai užmirštant Kalėdų Kristų, kurio Gimtadienį Kalėdose švenčiame. O ko savo gimtadienio proga Kristus iš mūsų laukia? – Kad tik mes Jį įsileistume į savo širdis, sielas, sąžines. Kad įneštume į mūsų namus, šeimas, draugų, bendradarbių susibūrimus Jo meilės šviesos spindulėlį, kad apsaugotų mus nuo klaidų ir nuodėmių pražūtingos tamsos, dvasinio, moralinio pasimetimo, nuo vidinio gyvenimo tamsos...

Mieli Broliai Seserys, nepaisant liūdesio dėl to mūsų ir Jūsų artimųjų būrio, kurie Advente ir net šią Kalėdų Naktį, šioje Kalėdų šventėje neišdrįso ateiti į Bažnyčią, bet su viltimi, kad vėliau ateis ne tik į Bažnyčią, bet ir prie klausyklos apsivalyti nuo netvarkingo, sujaukto gyvenimo klaidų ir nuodėmių, ir palengvėjusia širdimi kartu su Jumis, kartu su mumis visais džiaugdamiesi Kalėdų Kūdikiu, atėjusiu padėti kiekvienam iš mūsų ir mūsų artimųjų atgimti tikėjimu, viltimi ir meile Dievui ir artimui.

Visiems linkime sulaukti tikrų Kalėdų, Velykų švenčių, ne tik sulaukti tokių švenčių, bet ir prisidėti, kad tokios tikros Kalėdos, Velykos sugrįžtų į mūsų šeimas, į mūsų tėvynę, į pasaulio tautų šeimą...

Mieli Broliai Seserys, šiais, 2014, nerimo ir rūpesčių kupinais metais švęsdami Kalėdas, prisiminkime, kokias Kalėdas teko švęsti mūsų seneliams, tėvams, kokių įvairių Kalėdų švenčių buvo ir mūsų gyvenime. Kiek tokių, kurios išoriškai buvo be galo skurdžios bei sunkios ir ne tik priespaudos ar okupacijų metais... Bet kad išoriškai sunkiausiais laikais jos buvo pilnos Dievo palaimos... Bernardas Brazdžionis 1934 m. ekonominės krizės vakaruose metu rašė:

Bethlehem

Žvaigždžių maldoj nuaidi amžių maldos,
ir ima gaust ir ima gaust varpai -
miegokit, erodai, miegokit, skurdžios mirties valandos,
miegokit, minios ir šalti kapai.

Praskris į vakarus pilkieji metų paukščiai,
nupjautas šienas vys, gėlė pas vieškelį nuvys,
banda ėdraus pakalnėje, bus nuganytos aukštumos,
į marių dugną pasiners žuvis...

Ir taip prijos prie Miesto du pavargę pakeleiviai,
o vakaras, o vakaras, o kur sustot -
kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
tu, Meilės motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo,
ir kiemsargiai ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau -
gal ciesorius, gal kaifas kur po prasto vyno neužminga,
o artinas jau evangelija, o jau - - -

Stalino represijų metais pirmąsias Kalėdas lageryje taip prisimena Lietuvos laisvės kovų dalyvis Vincas Seliokas knygoje „Atsiminimai“, Vilnius, 2001 m.

„l948-ieji slinko į pabaigą, artėjo šv. Kalėdos, tačiau mūsų 5-uoju, kaip jau minėjau, karantininiu laikomu lageriu, jo naujokais niekas nesidomėjo, nors nustatytas karantino laikas daugeliui buvo seniai pasibaigęs, o „liaudies priešų" lageryje susikaupė apie keturis tūkstančius. Vos ne kasdien į stotį atriedėdavo nuteistųjų prikimštas sąstatas, tačiau Intos rajono gyvenvietė nepajėgė priimti tokį didelį nuolat atvykstančios darbo jėgos srautą, į kitus Intos apylinkių lagerius (tuomet ten jų buvo 12) išvesdavo vien nedideles, kelių dešimčių kalinių grupes. Iki Naujųjų metų likus vos mėnesiui suvokėme, kad mūsų niekas niekur neperkels, tad ir šv. Kalėdų šventes praleisime tame pačiame lageryje. Nors jame reikėjo sunkiai dirbti, tačiau Intoje mus supo ne kalėjimų kamerų sienos, o kur kas didesnė erdvė, kurioje buvo galima laisvai judėti ir nutykojus palankią akimirką net slapta įsmukti į kitą baraką, aplankyti jame „gyvenančius" tautiečius. Tuomet vien mūsų lageryje jų buvo apie pusketvirto šimto, bet visus juos surinkti šventėms į vieną vietą buvo pavojinga, nes lagerio vadovybė tučtuojau būtų apkaltinusi ketinimu surengti sąmokslą ar sumąsčiusi kokią kitą nesąmonę. Nutarėme Kūčių vakarą praleisti tuose barakuose, kuriuose lietuvių buvo daugiau, o kitiems tautiečiams, gyvenantiems po kelis kitur, pasiūlyti nepastebimai prisijungti prie gausesnių būrelių. Mūsų barake lietuvių buvo ne per daugiausia, tačiau Kūčių vakaras – ne vien katalikų, bet ir kitų krikščionių šventė. Jai rengėsi keturiolika lietuvių ir vienas italas – lėktuvų konstruktorius inž. Belogombas; pakvietėme prisidėti ir lenkus, kelis ukrainiečius bei rusus, tačiau vėliau lenkai nutarė tą vakarą praleisti su savaisiais kitur, o stačiatikiai ukrainiečiai su rusais pranešė, kad jie, kaip įprasta, šv. Kalėdas švęs vėliau negu katalikai.

Artėjant šventėms pasitvirtino spėjimai, kad lagerio vadovybė įsakys neperdavinėti mums siuntų, tad Kūčių vakarienei surengti visi pagal išgales ėmėme kaupti šiokias tokias maisto atsargas. Švenčių išvakarėse patikrinus savotišką bendrą taupyklę paaiškėjo, kad aukos pranoko visus lūkesčius – sukaupėme apie dešimtį duonos dienos davinių, keliolika sūdytos plekšnės gabaliukų, du rublius pinigais ir net kažkuriam partizanui atsiųstą pusę kilogramo cukraus, kurį jis apdairiai išsaugojo! Aptikę tokius neregėtus lobius, už tuos porą rublių iš vieno namiškių remiamo ukrainiečio nusipirkome truputį kvietinių miltų. Iš jų mudu su Jonu Boruta (dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos tėvas) ant karštos barako krosnies, kur paprastai buvo džiovinama avalynė, iškepėme šližikų, dabar kūčiukais vadinamų, paskui juos sumetėme į pasaldinto vandens dubenėlius. Gerai išmirkę sūrius plekšnės gabaliukus, juos pašutinę, lengvai išrinkome visas ašakas. Švarią, nesūrią žuvies košę sumaišę su duonos trupiniais pakepėme ir taip pagaminome gardų paštetą, kurį buvo nesunku ir lygiomis dalimis paskirstyti.

Sėsti prie šventinio stalo nutarėme po vakarinio patikrinimo, kai prižiūrėtojai į baraką jau nebelandžiodavo. Pasikvietėme ir svečių, iš kurių iškiliausias, žinoma, buvo kalinys Telšių vyskupas P. Ramanauskas. Šalia jo ir inž. Belogombo vakarieniauti sėdome visi bene keturiolika barako lietuvių: kalvis nuo Alytaus Čepulis, K. Kavoliukas, studentai J. Poviliūnas ir A. Milašius, pora inžinierių – mudu su Jonu Boruta bei vienas iš keturių brolių partizanų – ūkininkas A. Rimša bei septyni jo bendražygiai, taip pat ūkininkai, darbininkai, kurių pavardžių, deja, neprisimenu. Vyskupas ant rankšluosčiais padengto stalo, prie paruoštų patiekalų padėjo iš Lietuvos atsiųstą pašventintą paplotėlį, kurį dabar vadiname – kalėdaitį. Prieš vakarienę vyskupas kreipėsi į mus pakiliu įžanginiu žodžiu, paskui visi mes suklaupę, kartu sukalbėję keletą maldų ėmėme laužyti kalėdaitį trupinėliais ir pasikeisdami jais, bučiuodamiesi sveikinome vienas kitą su įstabiąja šv. Kūdikėlio, mūsų Išganytojo gimimo švente. Ir iškilminga šventės dalis, ir bendra nuotaikinga vakarienė leido primiršti mus supančią žiaurią aplinką, tačiau žinodami, kad pirmąją šv. Kalėdų dieną vyskupas numatė dalyti šv. Komuniją, gana greitai išsiskirstėme, nes reikėjo nepastebėtiems prasmukti į kitus barakus, pas tuo metu lageryje kalėjusius keturis kunigus išpažinčių atlikti. Vyskupas dar tą pačią Kūčių naktį saugioje vietoje, vandentiekio bokšto užkaboryje aukojo šv. Mišias, o iš ten, jau auštant šv. Kalėdų rytui, pašventintus komunikantus kun. Antanas Viskantas atnešė į netoliese esantį 18-ąjį baraką. Mūsų paprašyti nuolatiniai jo gyventojai pakirdo kur kas anksčiau nei suskambėjo raginantys keltis bėgio dūžiai ir savo baraką paslaugiai užleido mums, tad į jį ryto tamsoje nepastebimai suplūdome net apie 150 tautiečių. Šv. Komuniją vyskupas dalijo užsislėpęs, mes greitai užleisdavome vietą kitiems kaliniams, tad viskas pavyko sėkmingai, prižiūrėtojai pražiopsojo net tai, kad lietuviai dar prieš suskambant bėgio dūžiams sugebėjo didžiuliu choru, be abejo, tik pusbalsiu sugiedoti ir porą kalėdinių giesmių... Šv. Kalėdų rytą mūsiškiame barake tvyrojo rimtis ir maldinga nuotaika, jos niekas netrikdė – lauke spigino net 48 laipsnių šaltis, tad visi statybų darbai lageryje tądien buvo atšaukti. Tiesa, kai kam reikėjo eiti valyti užpustytą geležinkelį, lagerio takus, tačiau tą katalikams šventą dieną mus pavaduoti pasisiūlė nemažai savanorių kitataučių, kurie neslėpė nuostabos, kad lietuviai tokie vieningi ir sumanūs...“

Neramiais laikais šiemet švenčiame Kalėdas, išorinės ir savos, vidinės, grėsmės... Tačiau, nepaisant to, linkime palaimingų šv. Kalėdų vienybėje su Dievu, kuris palaimą žadą kiekvienam klaidas prisipažįstančiam, apgailinčiam ir besiryžtančiam iš jų keltis... Net ir sunkiausioje situacijoje atsidūrusiems Betliejaus tvartelyje gimęs Kūdikėlis žada palaimą ir dvasinę atgaivą. Dievo palaimos Jums visiems!

Telšių Vyskupas Ordinaras Jonas BORUTA SJ

Telšių Vyskupo Augziliaras Linas VODOPJANOVAS OFM