Kronika
Mieli Broliai Seserys,
Nuoširdžiai sveikiname Jus visus, švenčiančius didžiąją Kristaus pergalę prieš mirtį šiais neramiais, pavojų kupinais, mūsų Tėvynei ir mums grėsmingais metais! Kas žino, ar sulauksim kitais metais ramesnių, laimingesnių Velykų! Mokydamiesi iš praeities, ieškokime stiprybės ten, kur jos ieškojo mūsų seneliai ir tėvai nelaisvės, tremties išbandymuose. Jei kaip jie daug sunkesnėmis sąlygomis partizanų žemėse, kalėjimuose, lageriuose, Sibiro tremtyje mokėjo Velykas švęsti ir nepražūti laikmečių negandose, stiprybės semdamiesi iš Viešpaties Jėzaus Kryžiaus ir Velykų šventės, švęstos ne pokyliuose, bet maldoje vienydamiesi su tuo, kuris per savo kryžių ir kančią gelbėjo mūsų senelius ir tėvus, gelbėjo mūsų Tėvynę, jos laisvę, jos žmones... Jei būsime verti, Dievas padės ir šiandien ir mums, ir ukrainiečiams, ir kitoms sovietinės imperijos tautoms išsaugoti Tėvynės ir tikėjimo laisvę... Padės, jei branginsime tai, ką Kristus savo Kryžiumi ir prisikėlimu mums dovanojo...
1952 m. prie pabėgėlių ir Lietuvos, karo tremtinių stovyklos Vokietijoje kryžiaus stovėjo lietuvis kunigas. Ką jis išgyveno žvelgdamas į savo, kaip tremtinio pabėgėlio 1945-1952 nueitą kelią. „Pūva parke nukritę lapai. Dargana. Palinkęs prieš vėją, einu taku. Veidan teškia įkyrus, smulkus lietus. Iš už parko atplaukiąs tramvajų ir automobilių triukšmas nustelbia vėjo siautimą pilkose šakose. Vienišas ir svetimas jaučiuosi. Svetima žemė po kojomis, svetimi žmonių veidai...
Prie parko pakraščio sustojau. Barakai. Juose gyveno virš tūkstančio lietuvių. Taip buvo per kelias vasaras. Dabar matau: žvyras, dirba vyrai, moterys. – Vokiečiai...
Užeinu kieman. Juk malonu prisiminti, kas buvo gražu. Tiek kartų čia būta... Nuoširdus kapelionas... Senasis profesorius... Lietuviškos šeimos... Neužmirštamas nuoširdumas... Vieni jų ilsisi kapuose. Kiti dar tremties vargo alsinami. Dar valandėlė, - visi pailsėsim... Kapuose, svetimuose kraštuose.
„Barakai tik iš dalies apgyvendinti. Dažniausiai tušti ir remontuojami. Ak! Vidury kiemo, vėjo supamos, dar žaliuoja, apskritoj lyselėj, dar neišrautos gimnazijos mergaičių sodintos gėlės. Prie jų baltas stiebas, ant kurio jau niekuomet nebeplevėsuos lietuviška vėliava.
Prisiartinu prie ilgoko barako: štai buvusi koplyčia. Tuščia ir tylu.., O kiek čia pamokslų girdėta! Kiek ašarų – ne tik vargo, bet ir paguodos – per lietuvių veidus čia nubiro... Kad lietuviai šičia nepalaužiama laisvės viltimi gyveno, liudija tik vienas lietuviškas kryžius. Bet ir jį greit vokiečiai išraus: čia protestantiškas kraštas.
Susikaupiu ir klausaus: gal chorų giesmes ir dainas dar išgirsiu?... Ne! Tik vėjas šniokščia ir daužosi, o giliai sieloje, lyg paskendę pasakų varpai, virpa seni atsiminimai. Ne tik iš čia: ir iš tėviškės, ir iš jaunystės, - iš buvusios laisvosios Lietuvos...
Noriu užrašyti juos, kad neužmirščiau, kad nepamesčiau gaivinančios vilties ir kad nenustotų skambėję sieloje Tėvynėn kviečią šventieji laisvės varpai. Ne tik į laikinąją, bet ir į amžinąją.“
Maždaug tuo pat metu – 1950 m. rugpjūčio 6 d. - oficialusis Vatikano dienraštis „L‘Oservatore Romano“ šių metų atspausdino ilgą straipsnį apie lietuviškus medinius kryžius. Nuoširdi ir draugiška straipsnelio nuotaika tikrai turi būti maloni kiekvienam lietuviui, todėl ir mums bus įdomu susipažinti su jo turiniu. Taigi Vatikano dienraštis rašo: „Kada įsiliepsnojo pirmasis pasaulinis karas ir lenkų bei lietuvių kraštuose liejosi kraujas, Br. Ginet – Pilsudskis, Krokuvos mokslo akademijos mokslininkas, paskelbė labai įdomių žinių apie lietuvių kryžius. Savo straipsnyje prof. Pilsudski sako, kad galbūt ypatingu Dievo Apvaizdos sutvarkymu, Lietuva ir dar labiau prie Baltijos jūros prisiglaudusi Žemaitija pasižymėjo ypatinga meile mediniams kryžiams nuo pačios savo atsivertimo į krikščionybę pradžios. Lietuviai buvo prisistatę tiek daug kryžių, kad lenkų poetas ir geografas Vincntas Pol XIX a. viduryje Žemaitiją pavadino šventa Dievo žeme.“
„Iš tikrųjų, ir Lenkijoje bei Baltarusijoje be mažų koplytėlių prie kryželių ir įėjimų į kaimus, pakelėse randama daug kryžių. Bet joks kraštas negali susilyginti su Lietuva ir ypač Žemaitija. Ten, kaip 1840 m. tvirtina kun. Liudvikas Jucevičius, tarpas tarp vieno kryžiaus ir kito nebuvo didesnis, kaip kokia dešimt metrų. Galima sakyti, kad kryžiai tapo neatskiriama kraštovaizdžio dalis, kaip Olandijos vėjiniai malūnai neatskiriamai sutapo su kiekvienu panoramišku jos vaizdeliu. Lietuvos kryžiai buvo tvirtas ir visiems matomas tautos pamaldumo į Kristų įrodymas. Jie stovėjo ne tik prie kryžkelių, prie miestų ir kaimų, bet ir plačiuose laukuose, miškų gilumose ir net soduose bei daržuose prie ūkininkų sodybų.
Baigdamas prof. Pilsudskis sako, „kad lietuviai mėgo Kristaus kančios paveiksle vaizduoti savo tautos kančią okupacijos vergijoje ir statydavo kryžius prašydami, kad Aukščiausiasis suteiktų pavergtiesiems malonę bent mirti laisviems gimtojoje žemėje. Tą patriotišką lietuviškų kryžių prasmę gerai suprato lietuvių smaugikas Muravjovas. Jis uždraudė statyti ir atnaujinti senus kryžius, bet negalėjo sukliudyti tikintiesiems, suklupus po kryžiumi, maldauti Dievą teisingumo ir laisvės.“
Šių 2014 metų. balandį taip pat sukanka trisdešimt metų nuo Atpirkimo jubiliejaus kryžiaus perdavimo jaunimui. Būtent nuo šio 1984 m. Jono Pauliaus II simbolinio akto prasidėjo didžioji jaunimo kryžiaus piligrimystė, kuri nuo tada apėmė penkis žemynus. Daugelis atmena žodžius, kuriais popiežius 1984 m. Jonas Paulius II Verbų sekmadienį išlydėjo į platųjį pasaulį šį kryžių: „Brangūs jaunuoliai, baigiantis Šventiesiems metams patikiu jums šių Jubiliejaus metų ženklą - Kristaus kryžių! Neškite jį į pasaulį kaip Viešpaties Jėzaus meilės žmonijai ženklą ir skelbkite visiems, kad tik ant kryžiaus numiręs ir prisikėlęs Kristus teikia gyvenimą ir atpirkimą, laikiną bei amžiną laimę“.
Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės krikščionys, švęsdami Velykas ir Atvelykyje džiaugdamiesi Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbimu šventuoju, atnaujinkime savo širdyse meilę Viešpaties Kryžiui – kuriame per šimtmečius mūsų protėviai, seneliai ir tėvai ieškojo stiprybės, paguodos. Atnaujinkime meilę Viešpaties Jėzaus kryžiui – kaip šviesios Vilties švyturiui! Te kryžiai sugrįžta į kiekvieno krikščionio, kiekvienos krikščioniškos šeimos namus ir sodybas, mūsų kelių, kelelių pakeles ir kryžkeles. Tegu sunkių išbandymų akivaizdoje kryžius tebūna mūsų atrama ir stiprybės šaltinis… Tebūna šviesios ateities, ypač amžinosios ateities švyturys!
Palaimingų Šventųjų Velykų!
Telšių vyskupai
Jonas ir Linas
