Kronika
Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės žmonės –
Kristų tikintys, mylintys Dievą, mylintys Kristų!
Kalėdos – didi, paslaptinga šventė... Ji mums kalba apie neįtikimai nuostabius dalykus. Visos mus supančios begalinės Visatos Kūrėjas ir Valdovas Dievas, visur esantis ir Visagalis Dievas, gailėdamas Jam, Dievui, nusidėjusių žmonių, mažyčių savo kūrinių Jo sukurtoje begalinėje Visatoje, vienas to Trejybinio Dievo nuostabių Asmenų – Dievas Sūnus – visos Švč. Trejybės Asmenų pritarimu ateina į mūsų planetą – žemę gelbėti mūsų iš mūsų nuodėmėmis susikurtos pražūties. Ateina mažu, silpnu Kūdikėliu. Žmonių nepriimtas į padoresnius namus, gimsta gyvulių tvarte. Susimąstykime: begalinės Didybės ir Galybės Dievas pražūtin einančių nusidėjusių, bet vis tiek Dievo mylimų žmonių išvaromas gimti tvarte... Begalinė meilė pasilenkia prie nusidėjusio, atkakliai įžūlaus žmogaus. Beje, tokio žmogaus, kokie ir mes kartais esame... Adventiniame liturgijos himne skamba žodžiai:
„Jis pirmą kart ateidamas,
pasaulio bausti nežada,
žaizdų ateina gydyti,
pražuvusiųjų gelbėti“.
Koks stulbinantis kontrastas: be galo visus žmones mylintis Dievas ir įžūliai prieš Jį maištaujantis žmogus. Kokia nuostabi Trejybinio Dievo meilės mums didybė... Jau vien Dievo Sūnaus gimime silpnu Kūdikėliu, gimimu kraštutiniame neturte – Betliejaus gyvulių tvartelyje... O tai – tos meilės atskleidimo mąsto tik pradžia – jos viršūnė Dievo Sūnaus baisi, skaudi, begaliniai skaudi mirtis ant kryžiaus, mirtis iš meilės mums.
Dieve, koks nuostabus Tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi Tavo meilė, išvaduoti (nusidėjusiam) vergui atidavei Sūnų – giedama Velykų šlovinimo himne... Šiandien švęsdami šio Dieviško meilės stebuklo pradžią – Kalėdas, neužmirškime Velykų, nes tik taip teisingai pajėgsime suprasti Kalėdų šventės gelmę, t.y. jų reikšmę kiekvienam iš mūsų. Be šio supratimo atnaujinimo, atgaivinimo kiekvieno mūsų širdyje tiek Kalėdos, tiek Velykos, tiek Eucharistinės iškilmės ir šventės netikros, beprasmės, vienadienės, greit prabėgančios. O mūsų širdys trokšta neprabėgančių, amžinų Kalėdų ir Velykų.
Nuo Advento pradžios visų Lietuvos vyskupų sutarimu švenčiame Šeimos metus. Tuo norime paskatinti šeimas tapti šios dieviškai žmogiškos meilės supratimo, jai atsivėrimo, židiniais. Tiek daug šiandien nelaimingų šeimų, kuriose užgesusi tarpusavio meilė... Tamsi susvetimėjimo naktis... Ar Kalėdų prakartėlėje Dieviškos meilės šviesa negalėtų būti tuo švyturiu toje bemeilėje naktyje?
Atraskime šį švyturį, dažnai tikrinkime savo gyvenimo kelionės kryptį šio meilės Švyturio šviesoje... Paklausite: kaip, kur, kokiu būdu?
Mūsų vyskupijoje priimant krikščioniškos brandos – Sutvirtinimo sakramentą, kviečiame ir raginame sutvirtinamuosius visai žemiškojo gyvenimo kelionei pasirašyti atmintinėje tris tokiam prisiminimui būtinus pasiryžimus – pasižadėjimus: 1. Kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, be labai rimtos priežasties jų neapleisti, nes jose Jėzus iš meilės mums gimsta Eucharistinėje duonoje, tai savaitės Kalėdos; 2. Dažna išpažintis, kad, apsivalius nuo nuodėmių, nebūtų kliūčių Meilės Dievui per dažną Šv. Komuniją gimti mūsų širdyse... Tai Kalėdų šventės permanentinė tąsa kasdieninėje kelionėje; 3. Kasdieninė ryto – vakaro malda, toje maldoje atnaujinamas kasdieninis apsisprendimas kasdien mirti nuodėmei, kasdien atnaujinamas ryžtas keltis naujam meilės gyvenimui. Tai mūsų kasdieninės Velykos – kasdieninis prisikėlimas iš dvasinės mirties, iš meilės trūkumo.
Viso to reikia ne kam kitam, bet kiekvienam iš mūsų, mūsų šeimoms, kad būtume kas sekmadienį, kas mėnesį, kasdien vis iš naujo pripildyti Kalėdų ir Velykų šviesos bei džiaugsmo.
Mieli, Tėveliai, Mamos, mielos šeimos, dovanokim šią gyvą, kasdieniniam krikščioniškam gyvenimui esminiai svarbią tradiciją jaunajai kartai, savo vaikams...
„Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą
Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, –
Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį.“
Taip Antrojo Pasaulinio karo metais meldėsi poetas Bernardas Brazdžionis. Ir mes tokios malonės melskime šių Šeimos metų Kalėdose. Tegrįš meilės Dievui ir artimui pavasaris į mūsų šeimas, į mūsų Lietuvą! Tebūna ši Kalėdų malda ne vienadienė, ne greitai praeinanti, o nuolatinė, kasdieninė ir, galų gale, čia, žemėje, amžina malda, šio žemiškojo gyvenimo kasdieninė malda, kad tos maldos dėka laimingą amžinybę pasiekę, amžinų Kalėdų/Velykų džiaugsmu galėtume džiaugtis su visais savo artimaisiais Dievo artumoje.
Palaimingų šv. Kalėdų visiems!
Telšių vyskupai
Jonas ir Linas
