į pirmą puslapį

Kronika

Tikėjimo metų užbaiga Telšių vyskupijoje
Paskelbta: 2013-11-26 12:48:27

Kaip ir visame katalikiškame pasaulyje, tai ir Telšių vyskupijoje lapkričio 24 dieną, buvo iškilmingai švenčiama Kristaus Karaliaus iškilmę ir Tikėjimo metų užbaigimas. Visose vyskupijos parapijose tikintieji meldėsi, dalyvavo Šv. Mišiose, dar kartą atnaujino savo tikėjimą ir krikšto pažadus, adoravo Švč. Sakramentą, ėjo paskui Kristų Eucharistinėse procesijose.

Iš daugumos Telšių vyskupijos parapijų, kaip savos parapijos ambasadoriai tą dieną rinkosi į Telšių vyskupijos Katedrą, kur 12 val. vyko iškilmingos Tikėjimo metų užbaigimo pamaldos. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, koncelebravo jo pagalbininkas vyskupas L. Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, Telšių vyskupo sekretorius kun. Haroldas Šneideraitis, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas, dvasios tėvas kun. Saulius Tomošaitis. Šv. Mišių metu giedojo Telšių Katedros didysis sumos choras, vadovaujamas vargonininkės Dalios Pleškienės.

Šv. Mišių pradžioje Telšių ganytojas J. Boruta SJ kreipėsi į gausiai susirinkusius tikinčiuosius, visus pasveikino ir priminė, kokie renginiai ir dvasinio ugdymo programa buvo įgyvendinta Telšių vyskupijoje per šiuos Tikėjimo ir Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejinius metus. Vyskupas pasidžiaugė šių metų vaisiais ir priminė, jog naujieji liturginiai – bažnytiniai metai vyskupų yra paskelbti Šeimos metais ir kvietė tikinčiuosius dėkoti Kristui karaliui už praėjusius metus ir melsti palaimos naujiesiems, kad jie būtų nemažiau dvasiškai vaisingai už šiuo besibaigiančiuosius.

Perskaičius Evangeliją Telšių vyskupo sekretorius kun. Haroldas Šneideraitis susirinkusiesiems perskaitė Telšių vyskupų kreipimąsi:

„Broliai Seserys Kristuje, dar Popiežiaus emerito Benedikto XVI Paskelbti Tikėjimo metai iškilmingai užbaigiami šiandien. Dėka šios gražios iniciatyvos – Tikėjimo metų paskelbimo, milijonai žmonių turėjo progą prisiminti, atnaujinti ir permąstyti savo ryšį su Dievu. Ne vienam tai buvo gera proga dar kartą suvokti, kad neretai savaime suprantamu laikomas dalykas užsimiršta, nublunka, tampa nominaliu ir lengvai pakeičiamu į kitus dalykus. Kaip nuvysta nelaistoma gėlė, taip sunyksta ir tikėjimas, užmiršus, kad jis – tai santykis tarp Dievo ir žmogaus, o šio santykio gyvumas liudija apie vertę, kurią žmogus šiam santykiui teikia.

Mes, Telšių vyskupai, kviečiame apmąstyti Belgų teologo jėzuito Alberto Šapelio įžvalgas, kuris yra vienas iš Teologijos instituto Briuselyje įkūrėjų. Šiame institute daug metų dėstė filosofiją, teologiją. Studijavęs įvairiuose Europos universitetuose, filosofijos ir teologijos daktaras iš arti pažino Vakarų Europos kultūrą, jam nesvetima Rytų Bažnyčios patirtis. 1997 m. jis pasakojo savo įspūdžius iš apsilankymo Lietuvoje:

Apie Lietuvą pirmiausia sužinojau studijuodamas Europos istoriją. Pažinau ją kaip europietiškos kultūros bei katalikišką šalį. Bet daugiau išgirdau apie ją po 1965 m., kai Lietuvos Bažnyčios kronikos pabudino mūsų domėjimąsi šia kankinių šalimi. Žinojome, jog Lietuva buvo nepriklausoma po Pirmojo pasaulinio karo, kad užgrobta sovietų – nors apie tai neturėjome daug informacijos, sužinojome apie persekiojimus, trėmimus į Sibirą.

Lietuva parodo, kad tautos gyvenimas ir tikėjimas yra stipresni už žmogžudystes, už patirtus persekiojimus. Tai panašu į pirmųjų krikščionių kankinių liudijimą, kad tikėjimas yra stipresnis už mirtį.

Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva atsisuko veidu į Vakarus. Skubėdami priimate viską, kas ateina iš tų Vakarų. Manau, jog tai – pavojinga. Vakarai sukaupę didelę ir vertingą demokratijos patirtį, tačiau jau 30-40 metų, be jokios abejonės, mąstome kaip turtingieji. Ekonomines bei privatines vertybes įgijome pamynę šeimos, dvasines krikščioniškąsias vertybes. O tai veda Vakarų Europą į gilią krizę.

Vakarų Europa nepadėjo Lietuvai, kai ji buvo pavergta sovietų. Nepadės ji ir dabar, tai tautų egoizmas, bent jau Vakarų Europos šalių. Patys lietuviai dirbdami galės sukaupti moralinių, dvasinių jėgų, energijos, o tai padės gaivinti kultūrą.
Rytų Europos šalys neturėtų pamiršti, kokias kančias patyrė patys Vakarai – dviejų pasaulinių karų naikinimus. Skurdas po Antrojo pasaulinio karo, kolonizacijos panaikinimas – visa tai buvo išbandymai, kuriuos Vakarai tiek ekonomiškai, tiek politiškai sugebėjo įveikti tik per kelis dešimtmečius. Nors, beje, kultūriniu požiūriu daug nenukentėjome. Reikia kantrybės, valstybę sukurti gali dvi trys kartos, padedančios viena kitai.

Akivaizdu, kad šiandienos lietuviai nekantraudami siekia pažinti Europoje ir Amerikoje tai, ko negali turėti savo šalyje ir tai, ką gali priimti pas save. Manau, lietuviai turi suprasti, kad naujo priėmimui reikia daug kantrybės, ir kad nei europiečiai, nei amerikiečiai nebus dosnūs. Arbu ir kantrybe sukauptos gėrybės gali atnešti vaisių, kai jomis bus dalijamasi. Tenebūna gerovė kuriama vien savo asmeninei naudai, bet kitiems.

Būnant čia, Europoje, susidaro vaizdas, kad kiekvienas dirba tik sau.

Kai nuo 1965-1970 m. Vakarų valstybės tapo turtingos, jos pasidarė ir individualistės, o tai – viena iš dabar jas krečiančių krizių priežasčių. Tik esant šeimyninei, socialinei, tautinei vienybei, solidarumui, gali susidaryti sąlygos kultūrinei, ekonominei gerovei.

Tačiau dažnai girdime sakant: jei kiekvienas pasirūpintų savimi, visa visuomenė būtų daug laimingesnė.
Tokia yra liberalioji teorija, priešinga krikščioniškajai, kurios rūpestis – bendra visų gerovė, visų tarnavimas vienas kitam, kiekvieno bendram labui. Liberalizmo idėja, kad kiekvienas daro, kas jam patinka ir kad asmeninės laisvės pakanka bendrai laimei, yra iliuzija, kurią aiškiai parodė du pastarieji Vakarų Europos istorijos amžiai.
Šiandien Vakarų jaunimas nusigręžia nuo Bažnyčios.

Jaunimas aiškiau parodo tai, kas yra visoje visuomenėje. Manau, jog tam yra daug priežasčių, pagrindinė – perteklius (prisiminkime nelaimingą turtingą jaunuolį iš Evangelijos). Nereikėtų pamiršti Vakaruose esančių liberalizmo, komunizmo bei materialistinės propagandos vaisių. Taip pat nereikėtų pamiršti Europos misijų kituose žemynuose nutraukimo žalos. Šeštajame, septintajame dešimtmečiuose Europa buvo misionierė Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje politiniais sumetimais, kurie nebūtinai buvo tiesiogiai susiję su Bažnyčios gyvenimu. Praradus misijas, prarasta ir atsakomybės, rūpinimosi kitais mokykla.

Abejingumo viskam, kas susiję su religija, priežastys yra turtas, materialistinė, liberalioji, marksistinė propaganda, solidarumo su vadinamosiomis trečiojo pasaulio šalimis stoka.

Tikėtasi, kad 2000-ieji metai atneš didelių pokyčių, tačiau matome, jog pasaulis liko toks pat, ir mes patys nepasikeitėme.

Jei viltis nesiremia Dievo meile, jei nėra įsišaknijusi amžinybėje, ji tampa neviltim. Ir tūkstantmečio pasikeitimai nepanaikins žmogaus laikinumo. Liturgija, tikėjimas galėtų padėti žmogui pažvelgti toliau už mirties, žemiškojo horizonto. Liturgijos paskirtis – nugalėti mirties baimę, suteikti amžinojo gyvenimo skonio, gyvenimo skonio, nes gyvenimas yra žmogaus kelias.

Tikėjimas gali parodyti, kad tautos išgyvenimai nebuvo beprasmiški jai ir pasauliui. Šią užduotį popiežius Jonas Paulius II giliai priėmė širdin. Jis pripažįsta kiekvienos tautos indėlio tikėjimo simfonijoje didingumą – kentėta nebuvo veltui, visa, kas buvo duotą, yra išsaugota Dievo širdyje. Katalikų Bažnyčia įprasmina patirtį, kuri kelis kartus pasikartojo Biblijoje. Tai – pasmerktos mirčiai ir prisikėlimui tautos patirtis, turtinga dvasinėmis dovanomis, kultūra. Tokį kelią yra nuėjusi tiek žydų, tiek lietuvių tauta. Katalikų bažnyčia gali stiprinti brolystę, suteikti moralinę, dvasinę paramą ir tuo padėti tautoms“.

Ar nenuostabu, kad nemaža dalykų, čia pasakytų apie tikėjimą, tinka ir kitai nuostabiai tikrovei – šeimai? Juk būtent šeimoje išmokstama bendravimo, vienas kito branginimo ir kalbos, t. y., gebėjimų, be kurių nebūtų įmanomas tikras, autentiškas santykis su Dievu. Kaip taikliai rašo Šv. Tėvas, „Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima“ (Lumen fidei, 52). Būtent šeimoje vaikas perima tėvų tikėjimą, kurį užaugęs apsispręs priimti kaip savą. Būtent šeimą iki šiol laikėme savaime suprantamu dalyku, vieta, kurioje gimstame ir užaugame. Šeimos akivaizdumas ilgainiui leido „apdulkėti“ ir užsimiršti tikrai jos prigimčiai bei svarbai. Šiandien įvairios visuomeninės ir politinės jėgos, pasinaudodamos esama situacija, bando neigti įprastinę šeimos sampratą ar tokios sampratos reikalingumą. Kaip ir tikėjimo atveju, siūlomos įvairios šeimos alternatyvos ir pakaitalai. Prie visų sunkumų, kuriuos priversta patirti šeima, priduriami dar ir šie – abejonė jos reikšme ir verte.

Atsiliepdami į tai, Lietuvos vyskupai nusprendė naujus bažnytinius metus paskelbti Šeimos metais. Jie prasidės gruodžio 1 d., pirmąjį Advento sekmadienį, visose Lietuvos bažnyčiose skaitant vyskupų ganytojišką laišką. Norime pakviesti visus, kuriems svarbi šeimos ateitis, paremti šią iniciatyvą ir bendrai siekti, kad šeimai – pamatinei visuomenės ląstelei – būtų sukurtos ir užtikrintos visos jos egzistencijai ir gerovei būtinos sąlygos. Tesujungia mus tikėjimas šeimos grožiu ir svarba į vieną, didelę ir pilietišką visuomenę!

Baigiame Tikėjimo metus Kristaus Karaliaus šventėje, prisimindami mūsų poeto Vytauto Mačernio „Laiško Kristui“ – Kristui Karaliui – prisiminimu. Jis parašytas 1937 metais, prieš didžiuosius mūsų Tėvynės išbandymo įvykius. Tuometinis katalikiškas Lietuvos jaunimas, įkvėptas šio laiško, atlaikė rūsčius vėlesnio laikmečio išbandymus. Atlaikė juos ir jų sukurtos katalikiškos šeimos...

Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdyj lyg varpas neskambės.

Šiandieną mylime Tave mes, Kristau,
Nes su Tavim gyvent lengviau.
Aukojau Tau save, jaunystę,
Gražias dienas aukojau Tau.

Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.

Jau mintyse žali žolynai želia -
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.

Te tikėjimo metų kilnūs išgyvenimai, prisiminimai padės išlaikyti krikščioniškąjį tikėjimą gyvą ir toliau mūsų Tėvynėje, mūsų šeimose. Palaimingų šeimos metų! Amen.”

***

 

 

Po Šv. Mišių vyko Švč. Sakramento adoracija, tikintieji dalyvavo eucharistinėje procesijoje, po kurios, vyskupui palaiminus visus Švč. Sakramentu, atvyskusiems Telšių vyskupijos parapijų atstovams abu Telšių vyskupai įteikė Tikėjimo metų atminimo paveikslą. Šis paveikslas – žinia, ryšio su Telšių vyskupijos ganytojais ir visų bažnyčių motina – Katedra. Atsiveikindamas su tikinčiaisiais Telšių vyskupo augziliaras ir generalvikaras vyskupas L. Vodopjanovas OFM visiems palinkėjo ir Tikėjimo metams pasibaigus nenustoti gilinti savojo tikėjimo ir gyventi juo, nes, anot jo, Tikėjimo metai baigėsi, bet nesibaigia ir negali baigtis tikėjimas ir gyvenimas tikėjimu.

Po iškilmingų pamaldų, skirtų Tikėjimo metų užbaigai, tikintieji skirstėsi ir grįžo į savo parapijas pakilia širdimi ir nuotaika pargabendami Tikėjimo metams skirtą paveikslą, kuris gruodžio 1 dieną – Pirmąjį Advento sekmadienį visose parapijų bažnyčiose bus iškilmingai atidengtas ir taip prasidės naujieji liturginiai – bažnytiniai Šeimos metai.

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

aukštyn
TELŠIŲ VYSKUPIJOS KURIJOS REKVIZITAI: Pavadinimas/Beneficiary Account Name: Telšių vyskupijos kurija
Sąskaitos numeris/Beneficiary Account Number: LT73 4010 0428 0001 1641
JA kodas/Beneficiary code: 191270864
Adresas/Beneficiary Address: Katedros a. 5, LT-87131, Telšiai, Lithuania
Banko pavadinimas/Bank Name: LUMINOR bank
Banko SWIFT kodas/Bank SWIFT code: AGBLLT2X
Banko adresas/Bank address: Konstitucijos pr. 21A, LT-03601 Vilnius, Lithuania

Tel.: (8 444) 60 636
Faks.: (8 444) 52 300


El. paštas:
Interneto svetainė: www.telsiuvyskupija.lt


Sekite mus Facebook paskyroje: