
Kronika
Plungės dekanatas Telšių vyskupijos Šimtmetį šventė per Jonines, nes tai sutampa su dekanato bažnyčios titulo iškilme. Telšių ganytojas Algirdas Jurevičius atvyko į Plungę ir pradėjo šv. Jono Krikštytojo gimimo atlaidus jau iš vakaro. Vyskupas homilijoje kalbėjo apie fizinį ir dvasinį vaisingumą, pateikdamas įtaigius pavyzdžius. Dievo malone Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas susilaukė palikuonies ir už tai dėkojo Dievui. „Šio vakaro tema tebus dėkingumas. Laimingiausi yra tie žmonės, kurie dėkoja“ – kalbėjo vyskupas.
Po šv. Mišių Plungės bažnyčioje įvyko klebono rekomenduotų parapijiečių ir parapijos rėmėjų apdovanojimo ceremonija. Po jos pamaldų dalyviai buvo pakviesti į Kunigaikščio M. Oginskio rūmus, kuriuose vyskupas pristatė knygą „Telšių vyskupija. 100 įvykių“ ir bendravo su šventės dalyviais.
Šv. Jono Krikštytojo dieną Telšių vyskupas vėl atvyko į Plungę švęsti vyskupijos Šimtmečio dienos kartu su dekanato kunigais bei pasauliečiais. Telšių ganytoją prie miesto ribos pasitiko Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis ir Plungės policijos komisariato viršininkas Tadas Vaitkevičius. Trumpai pasisveikinęs su Plungės vadovybe, vyskupas buvo iškilmingai palydėtas link Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Čia ganytoją su šventųjų relikvijomis ir baldakimu pasitiko Plungės parapijos klebonas Vytautas Gedvainis su parapijiečiais. Prieš iškilmingas pamaldas katechezę skelbė iš Plungės parapijos kilęs Tauragės dekanas kun. dr. Marius Venskus.
Šv. Mišiose dalyvavo Plungės dekanato kunigai bei svečiai iš kitų vyskupijos dekanatų. Homilijoje vyskupas kalbėjo ne tik apie šv. Jono Krikštytojo gimimo reikšmę išganymo istorijai, bet ir atskleidė Plungės dekanato vaidmenį vyskupijos istorijoje.
„Žvelgiant į Plungės dekanato parapijas, jaučiasi, jog čia darbavosi labai šviesūs dvasininkai. Alsėdžiuose daug metų gyveno Žemaičių vyskupai, o pati parapija buvo vadinama vyskupų stalyčia. Praėjusio amžiaus pradžioje Kuliuose vikaravo Juozas Tumas Vaižgantas, o klebonija buvo tapusi caro uždraustos lietuviškos spaudos platinimo centru. Rietavo bažnyčioje Bogdanas Oginskis 1892 m. įrengė pirmąjį elektrinį sietyną su šimtu lempučių. Ar šis pažangus darbas nėra išankstinė dovana mums, švenčiantiems vyskupijos šimtmetį?
Plungės dekanatui priklausanti Žemaičių Kalvarija yra svarbiausias Telšių vyskupijos dvasinis centras. Antrojo pasaulinio karo metais Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne ir bažnyčios palėpėse sau prieglobstį rado besislapstantys žydai ir taip buvo išgelbėti. Sovietų okupacijos laikais Žemaičių Kalvarija buvo tapusi tylaus ir taikaus pasipriešinimo okupacijai centru. Žmonės važiavo, ėjo bei giedojo Kalnus ir išmeldė Nepriklausomybę.
Plungė buvo labai svarbi palaimintajam kunigui Mykolui Sopočko. Gimęs dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, jaunuolis ruošėsi stoti į Vilniaus kunigų seminariją, bet jam reikėjo pramokti lietuviškai. Tuomet jo globėja, turėdama ryšių su Oginskiais, 1909 m. vasarą siuntė jaunuolį į Plungę. Grafai jį gražiai priėmė, jis pažino diduomenės gyvenimą, pirmą kartą pamatė Baltijos jūrą, o su lietuvių kalbos mokymusi tai jam nelabai sekėsi, nes čia žmonės kalbėjo žemaitiškai. Nepaisant to, jis po metų buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją. Plungė jam taip patiko, kad jis 1910 metais vėl atvyko į Plungę praleisti vasaros. Vėliau tapo kunigu, kunigų seminarijos profesoriumi ir šv. ses. Faustinos nuodėmklausiu. 2007 m. paskelbtas palaimintuoju.
Kalbant apie išpažinties sakramentą, tai būtina prisiminti šios bažnyčios statytoją prel. Povilą Pukį, kuris ištremtas į Sibirą dalį tremties praleido kartu su pal. vysk. Teofiliumi Matulioniu ir buvo jo nuodėmklausys. Pal. Teofilius apgailestauja, kad grįžus prelatui Povilui Pukiui į Lietuvą neturįs pas ką atlikti išpažinties.
Išpažintis mums yra lyg tas malonės dušas, kuris nuplauna sielą ir grąžina vidinę ramybę. Kaip gražu, kad Plungės parapijoje kunigai ateina į klausyklas klausyti išpažinčių pusvalandį iki šv. Mišių. Taip tęsiama tradiciją, kurią savo gyvenime puoselėjo Plungėje pašaukimą kunigystei brandinęs pal. kunigas Mykolas Sopočka ir šios bažnyčios statytojas prel. Povilas Pukys.
1941 m. prasidėjus Plungės bombardavimui klebonas prel. Pukys, labai karštai meldėsi, kad karas nesugriautų šios didingos bažnyčios. Jis su Dievu sudarė sandorį – davė pažadą pastatyti Pakutuvėnuose bažnyčią, jei tik bombardavimas aplenks Plungę. Karo metais jis ėmėsi vykdyti šio duoto įžado. Bažnyčią 1943 m. konsekravo Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius.
Pakutuvėnų parapijoje tarnauja broliai pranciškonai, kurie jau daug metų kviečia į pakūtą, į atgailą ir Dievo garbinimą. Pakutuvėnuose daug žmonių atsikratė priklausomybėmis ir atrado naują gyvenimą tikėjime. O pastaraisiais laikais ten įsikūrusi Šalom bendruomenė gyvena tampresnio dvasinio ryšio tarp krikščionių ir žydų nuotaikomis.
Šiame dekanate veikia net tris katalikiškos socialinės įstaigos: senelių globos namai Žemaičių Kalvarijoje, Rietave ir Plungėje. Dievo garbinimas ir pagalba žmonėms papildo viena kita ir motyvuoja naujiems darbams.“
Šv. Mišių auką apvainikavo eucharistinės procesija, po kurios buvo įteikiami apdovanojimai dekanato parapijų tikintiesiems. Iš viso per dvi dienas Plungės dekanato kunigų teikimu buvo apdovanoti apie šimtas septyniasdešimt asmenų.
Atlaidų pabaigoje žodį tarė meras Audrius Klišonis, kuris pristatė naują bendrą Plungės parapijos ir miesto projektą: Plungės bažnyčioje įrengti didesnius vargonus, tinkančius ne tik liturginiam naudojimui, bet ir koncertinei veiklai. Planuojama Plungės bažnyčioje įrengti didelius koncertinius vargonus, kuriais griežti atvyktų garsiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Tai prisidės prie Plungės bažnyčios ir miesto garsinimo ir pratęs gražią dar Oginskių giminės pradėtą muzikinės kultūros kėlimo tradiciją. Meras pakvietė žmones prisidėti prie šio gražaus sumanymo.
Išėjusius iš Plungės bažnyčios tikinčiuosius pasitiko paroda vyskupijos Šimtmečiui ir nuotaikingos muzikos koncertas. O ganytojas gausiai dalijo autografus įsigujusiems knygą „Telšių vyskupija. 100 įvykių“. Vyskupijos istorija tęsiasi...
Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Giedriaus Budgino



































