Kronika

2012 m. gruodžio mėn. 16 d.

Mieli Broliai Seserys Kristuje!

Šiemet Kalėdos ir man, Jūsų Ganytojui, labai jaudinančios artėjančio Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus ženkle. Todėl atleiskite, kad šį kartą kalėdinis laiškas pripildytas poezijos. Bet juk poezija, jausmai turi savo vietą mūsų religiniuose išgyvenimuose ir ieškojimuose. Kasmet švenčiamose Kristaus gimimo šventėse Kūčių vakaras kitoks nei visi kiti mūsų švenčių išvakarių vakarai. Paslaptingoje vakaro prieblandoje mes dvasios akimis žvelgiame į du keliautojus – Mariją ir Juozapą, keliaujančius į mažą Betliejaus miestelį Šventojoje Žemėje, Dievo išrinktosios tautos karaliaus Dovydo miestą. Ir abu suvargę keleiviai Marija ir Juozapas buvo iš to karaliaus Dovydo giminės. Grįžti į protėvio Dovydo miestą jiems buvo pavojinga. Užkariautojų romėnų į Judėjos karaliaus sostą įsodintas Erodas įtariai ir žiauriai žiūrėjo į visus galimus pretendentus į turimą karaliaus sostą. Niekas nedrįso tokių pretendentų priimti į savo namus ir Jėzui – Dievui, tapusiam žmogumi, teko gimti gyvulių tvarte. Tačiau dangaus angelai ir prie tokiam varge gimusio Jėzaus lopšelio – gyvulių ėdžių – giedojo „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“. Taip Dievas atėjo į žmonių tarpą ir apsigyveno su mumis... Atėjo pas mus, kad padėtų gyventi tikrą, autentišką gyvenimą ir siekti amžinos draugystės su Dievu. Savo klaidose ir nuodėmėse pasimetusiems žmonėms tamsią naktį šią linksmą žinią – Evangeliją – atnešė tos pirmosios Kalėdų nakties keliautojai: Marija, po savo širdimi nešusi Jėzų, ir jos sužadėtinis Juozapas...

Ir taip prijos prie miesto du pavargę pakeleiviai,
O vakaras, o vakaras, o juodu kur sustos?
Kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
Tu, Meilės Motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?

Gyventojai negirdi jūsų eigačio to stebuklingo,
Ir kiemsargiai, ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau –
Gal ciesorius, gal Kaifas kur po prasto vyno neužmiega...
O artinas jau Evangelija, o jau...

Taip į tą paslaptingą įvykį prieš maždaug 2013 metų įvykusį Šventojoje Žemėje bando įsijausti mūsų poetas Bernardas Brazdžionis. Taip prasidėjo Evangelijos kelionė mūsų žemėje iš vieno krašto į kitą ir prieš 600 metų mūsų krašto – Lietuvos valdovų Vytauto ir Jogailos Evangelija, ta džiugioji žinia apie anos Marijos sūnų Jėzų Nemunu ir Dubysa buvo atgabenta į mūsų protėvių žemaičių širdis... Ne tik žinia, pats Jėzus atneštas į mūsų protėvių širdis... Vėl B. Brazdžionio įsimąstymai į po 1400 m. maždaug prasitęsusią pirmųjų Kalėdų istoriją:

„Kas tu esi Nepažįstamas Keleivi, ko sustojai?
Po tavim pražydo gėlės iš kapų...“

„Per marias nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis...
Kaip šventosios taurės piligrimas,
Bris per plaukiantį lauką rugių.“

Naujaisiais – 2013 – metais sausio 6 dieną pradedame minėti tą kunigaikščių Vytauto ir Jogailos kelionę, atnešusią į Žemaičių žemę Jėzų ir Jo Evangeliją. Pradedame švęsti Žemaičių krikšto 600 jubiliejų. Džiugiai švęsti – nes tikrą džiaugsmą neša tik Kristus, sutikęs ne tik kentėti ir mirti dėl mūsų, dėl visų tiek praeityje tiek šiandien tiek ateityje mirties skaudžiai žeistų, žeidžiamų ir sužeisimų žmonių ir jis tas žaizdas kasmet gydo Velykinės pergalės džiaugsmu!
Todėl poetas ir sako: „Po tavim pražydo gėlės iš kapų“. Neramūs laikai buvo, kai Jėzus gimė Betliejuje, neramūs, sunkūs laikai buvo, kai jis atėjo į Žemaičių žemę prieš 600 metų. Neramūs, nelengvi laikai ir šiandien kai švenčiame Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tačiau atrandant Kristuje ryšį tarp Kalėdų ir Velykų, tarp Viešpaties gimimo, kančios, mirties ir Prisikėlimo, su poetu galime kartoti:

„Nepaskęs eldijėlės nei valtys
Švyturys tavo uosto jei ves
Keltis, Viešpatie, norim mes keltis
Pražūtis ir mirtis be tavęs“.

Prisimenu kai buvau moksleivis sovietmečio mokykloje, tikrai ne mažiau nei kai kuriuose mūsų dienų sekuliariuose mokyklose, buvo brukamos abejonės tikėjimo tiesomis ir net Dievo buvimu. Jaunose galvose ši propaganda sukeldavo abejonių,- kad gal mokytojų, o ne kunigų, ne tikinčiųjų artimųjų pusėje tiesa? Iš pastarųjų jau buvau išmokęs maldoje spręsti visas sunkias vidines problemas. Tad pradėjau melstis: „Viešpatie jei Tu esi, kaip lig šiol tvirtai tikėjau, duok kokį ženklą“. Ir atsakymą gavau, Sąmonės gelmėse švystelėjo mintis paimti Naujojo Testamento knygą ir paskaityti atsitiktinai atsivertusį puslapį. Radau tokius žodžius: ”Tada Jėzus paklausė Dvylika: gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67-68). Perskaitęs šiuos žodžius nurimau. Atsisakęs tikėjimo jokio geresnio gyvenimo, jokios stabilesnės gyvenimo laimės tikrai nepasieksiu. Visa ką, atsisakęs tikėjimo, įsigysiu kaip „laimę“ (beje labai abejotiną laimę)- ir visa tai subyrės besiartinant mirties valandai. Ir pradėjau kasdien maldoje kartoti apaštalo Petro mintį, pasakytą visų Jėzaus mokinių vardu: „Viešpatie, tavęs nepaliksiu, nes tik Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.

Prisimindamas šią savo jaunystės metų patirtį, noriu visiems Jums palinkėti, kad tie apaštalo Petro visų Jėzaus mokinių vardu pasakyti žodžiai, taptų mūsų visų tikėjimo išpažinimo žodžiais. Tai yra šiais prasidėjusiais Tikėjimo ir Žemaičių krikšto jubiliejaus metais, taptų iš naujo visų mūsų nuolat kartojamais žodžiais: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“!

Palaimingų Kristaus Gimimo švenčių visiems!

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ