Kronika
2012 m. gruodžio mėn. 19 d.
Mieli Kristų tikintieji geros valios žmonės!
Nuoširdžiai sveikinu Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga ir trokštu pasidalyti Dievo atneštu džiaugsmu bei ramybe.
Pirmoji istorijoje Kalėdų giesmė, kuria visiems laikams buvo nustatytas vidinis Kalėdų skambesys, kilusi ne iš žmonių – evangelistas Lukas perteikia mums ją kaip angelų, paskelbusių Šventosios nakties Evangeliją, giesmę: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms – Jo mylimiems žmonėms, geros valios žmonėms.
Šia giesme nustatomas matas, padedama mums suvokti, kas Kalėdose yra svarbu. Joje yra žodis, labiau už kurį vargu ar koks nors kitas taip jaudina mūsų laikų žmones – ramybė, taika. Mūsų taip verčiamas Biblijos žodis šalom reiškia daug daugiau negu vien karo nebuvimą; juo žymimas teisingas žmogiškųjų dalykų būvis, išganymas – pasaulis, kuriame viešpatauja pasitikėjimas ir brolybė, nėra nei baimės, nei stygiaus, klastos ir melo. Ramybė žemėje – štai Kalėdų tikslas. Tačiau angelų giesmėje pirma ramybės minima dar kai kas – tai, be ko negalima ilgalaikė ramybė – tai Dievo garbė. Kam rūpi žmogus ir jo išganymas, tas pirmiausia turėtų rūpintis Dievo garbe. Dievo garbė nėra asmeninis dalykas, su kuriuo būtų galima elgtis kaip nori, bet viešasis reikalas. Tai bendrasis gėris; kur Dievo žmonės negerbia, ten išlaikyti garbės negali ir žmogus. Kalėdos susijusios su žmonių ramybe dėl to, kad jose buvo iš naujo atkurta Dievo garbė tarp žmonių. (Pagal: Kard. J. Ratzingeris – Benediktas XVI. Kalėdų palaima.)
Kiekvienas Kristų tikintis, Kristaus Bažnyčios narys turi daug gražių pareigų. Rūpinamės ir gyvąja Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomene ir tos bendruomenės gyvavimui, susitikimams su Eucharistijoje pas mus ateinančiu Jėzumi reikalingų šventovių grožiu, tačiau tai nėra patys svarbiausi mūsų, kaip Kristų tikinčiųjų uždaviniai. Kad ir tuos antraeilius uždavinius tvarkingai atliktume – svarbus mūsų gyvas ryšys su gyvu Jėzumi, su kuriuo gyvą ryšį kiekvienas turime užmegzti savo širdyje. Mūsų poetas Bernardas Brazdžionis šią pirminę mūsų, kaip krikščionių, misiją aptarė eilėraštyje „Bažnyčios statytojai“:
Mes vežėm medį, akmenį ir stalaktitą,
Ir baltą marmurą iš svetimų kraštų,
Giedodami kiekvieną sienon dėjom plytą,
Kad tuos namuos gyventum, Dieve, Tu.
Te Deum šaukė didžios minios susirinkę,
Varpeliais skambino naujų namų tarnai,
Gyvent kad būtų gera jūsų Šeimininkui,
Ir kad tenai gyventum amžinai.
Į bokštus žiūrint raibo silpnos akys,
Ir tūkstančiai praėjo pro plačias duris,
Altoriuje, kaip palmės, stiebės žvakės,
Ir rodės, niekas jų užpūst nedrįs!
Užstojo dangų tos bažnyčios stogas
Ir didžią saulę, ir mažas žvaigždes,
Dangus jis buvo vargo žemės žmogui,
Ramybė – elgetoms nuliūdusios širdies.
Kristaus istoriją sudėjome vitražuos,
Altoriuj – kaulus kankinių... Deja,
O Dieve, tau šis rūmas buvo mažas,
Tarei: – Aš noriu gyvas būti jūsų širdyje...
Šventasis vyskupas Petras Auksažodis viename pamoksle štai ką sakė: Meilė negali nematyti to, kurį myli. Būtent todėl daugelis-šventųjų nieku laikė visus savo nuopelnus, jei negalėjo regėti Viešpaties. Būtent todėl meilei, trokštančiai regėti Dievą, nėra būdingas įžvalgumas, tačiau ji siekia švento pamaldumo. Būtent todėl Mozė drįsta tarti: Jei aš radau malonę tavo akyse, parodyk man savąjį veidą.
Būtent todėl yra pasakyta: parodyk savąjį veidą. Pagaliau dėl šios priežasties pagonys dirbdinosi visokius atvaizdus, norėdami tuose klaidinguose stabuose savo akimis įžvelgti tai, ką garbino.
Išgirdę angelų žinią apie Mesijo gimimą, piemenys vienas kitą ragino: „Bėkime į Betliejų" (Lk 2, 15). Šie piemenų lūpomis šventąją naktį ištarti žodžiai šiandien mums tarsi iš naujo atveria duris į Kalėdų šventimą. Jie nusako, ką reiškia švęsti Kalėdas: tai kvietimas išsiruošti ir leistis į nuolatinę visą gyvenimą trunkančią kelionę kasdien maldoje bendraujant su Dievu ir aktyviai įsijungiant į bendruomenės gyvenimą.
Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo malonėmis gausių Naujųjų metų!
Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM
Telšių vyskupo augziliaras
