į pirmą puslapį

Kronika

Telšių vyskupijos ganytojų advento laiškas (2012)
Paskelbta: 2012-12-11 12:35:26

Mieli Broliai Seserys, Telšių vyskupijos Tikintieji!

Šių metų Adventu žengiame į Didįjį mūsų protėvių – Žemaičių krikšto 600 metų Jubiliejų, kurį pradėsime švęsti netrukus – 2013 metų sausio 6 dieną Telšių katedroje. Kviečiame per šį Adventą iš naujo atrasti Dievą tame krikščioniškame tikėjime, kuriame Dievą atrado, Jį pamilo prieš 600 metų krikštą priėmę mūsų protėviai ir per 600 metų tam Dievui likę ištikimi. Kad mes tą Dievą Advente surastume ir Jį pamiltume, pirmiausia šį Adventą išgyvenkime tikrai teisingai ir autentiškai, nes sekuliari komercinė aplinka siūlo palaimos nenešančias surogatines Advento ir Kalėdų šventimo formas. Koks yra tikras autentiškas Adventas?

Adventas – tai istorinis ateisiančio Išganytojo lūkesys. Jis truko ilgus amžius. Jis gaivino geriausias žmonijos viltis. Į tą istorinį adventą susibėgo neišsakomai daug aukų, pasišventimo, nerimo, maldavimų.

Adventas kalba apie išganymą, kuris jau atėjęs, bet dar mūsų nepaveldėtas. Reikia pakelti akis, sutelkti didį dėmesį į patekėjusią Šviesą, tyliai susimąstyti, nuskaidrinti sielas, melstis, pasninkauti. Mūsų pašaukimas – paveldėti savo išganymą per atgailą. Adventas nurodo kelią: nukasti nuodėmės kalnus, užpilti abejingumo ir neapykantos duobes, ištiesinti blogų papročių vingius.

Adventas – tai laikas, kada krikščionio sieloje sustiprėja Dievo ilgesys. Kai saulė yra žemiausiai prie horizonto, jo širdyje pagyvėja Dievo laukimas, Dievo, tikrosios pasaulio šviesos, kuri atsiskleidžia mums dviguba švente – Kristaus Gimimu ir Apsireiškimu. „Adventas reiškia atėjimą. Čia turime mintyje ne vien Jėzaus atėjimą, įvykusį Betliejuje, bet ir Jo galutinį atėjimą laikų pabaigoje. Tarp šių dviejų įvykių skleidžiasi Bažnyčios istorija, kurioje išsipildo Jėzaus pažadai ir pilnai pasireiškia Jo garbė. Dabar tai mes galime matyti tarsi veidrodyje, bet tada matysime veidas veidan (1 Kor 13,12). Ir ši palaimingoji viltis (Tit 2,13) ir yra mūsų adventinio džiaugsmo priežastis (kun. Jonas Lauriūnas SJ).

Tomas Mertonas, XX amžiaus krikščioniškos dvasinės literatūros klasikas, gyvenimo pradžioje Vakarų laisvamaniškos aplinkos suklaidintas, Dievo malonės paliestas tapo krikščioniu, vienuoliu ir kunigu, ir taip surado gyvenimo prasmę, šviesą ir džiaugsmą. Savo autobiografinės knygos Septynaukštis kalnas puslapiuose Tomas Mertonas aprašo, kaip jis, gimęs laisvamanis, tačiau sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, vis dėlto buvęs savo smurto ir savanaudiškumo kalinys pagal paveikslą pasaulio, kuriame buvo gimęs. Tas pasaulis buvo tikras pragaras, kupinas tokių pat, kaip aš – nujaučiančių Dievą, tačiau Jo neapkenčiančių: gimusių Jį mylėti, tačiau nuolat kenčiančių baimę ir beviltiškai kamuojamų prieštaringo, įvairaus dvasinio alkio. Jis negalėjo numatyti to, kad patys reikšmingiausi ir kūrybingiausi jo gyvenimo metai skleisis po liturginiu Advento ženklu – nuo 1941-ųjų Advento, kai jis gruodžio 10 dieną įžengė į Getsemanės trapistų vienuolyną iki 1968-ųjų Advento, kai jis tą pačią gruodžio 10-ąją nelauktai įžengė į amžinojo gyvenimo pilnatvę. Vis dėlto Mertonas šiek tiek jautė tokio adventiško atėjimo į Getsemanę prasmę, nes toje pačioje autobiografijoje pastebi, jog „vargu ar rastum geresnį laiką tapti vienuoliu, (mes pridurtume, ir krikščionimi) kaip Advento metu išgyvenant tą adventišką Dievo pagalbos šauksmą“.

Adventas moko mus labai svarbaus dalyko, kad turime dar ir dar kartą įsisąmoninti, jog tarp mūsų giliausio ir švenčiausio ilgesio ir Dievo, kuris ateina, plyti tokia neaprėpiama ir tokia begalinė praraja, kad ją užpildyti tegali Dievas – savo neišmatuojama meile. Adventas moko mus labai svarbaus dalyko, jog mes visada gyvename Dievo atėjimo išvakarėse – atėjimo, kuris mums, kaip ir pirmą kartą pasaulio sukūrimo metu, siūlo absoliutų slėpinį ir meilę, absoliutų kilnumą ir laisvę.

Mertonas rašo: „Adventas mums reiškia visiškai naujos pradžios priėmimą. Jis reiškia sutikimą, kad amžinybė ir laikas susitiktų ne tik Kristuje, bet ir mumyse, mūsų gyvenime, mūsų pasaulyje, mūsų laike. Todėl pradžia yra pabaiga. Norėdami pradėti, turime priimti pabaigą. Arba, tikriau sakant, kad būtume ištikimesni gyvenimo sudėtingumui, turime priimti pabaigą pradžioje, t.y. abidvi iš karto“.

Kaipgi atrodo tokia tikrovė? Vėlgi Mertono žodžiai: „Kristaus pergalė jokiu būdu nėra „mūsų miesto“ pergalė prieš „mūsų priešo miestą“. Kristaus išaukštinimas nėra kitų sutriuškinimas ir mirtis tam, kad manoji pusė apgintų savo reikalą, kad aš pasirodyčiau esąs „teisus“. Tai radikalus perėjimas – kiekvieno iš mūsų atsivertimas. Jis paaiškėja tada, kai išsipildo Jono mokiniams pasakyti Kristaus žodžiai apie išganymo tikrumo ženklą, jog „vargdieniams bus skelbiama Geroji naujiena“. Čia gyvybės ženklai tampa akivaizdūs, nes kyla iš meilės. Blogis baigiasi ir užleidžia vietą gėriui matomu ir apčiuopiamu būdu: baigiasi aklumas, prasideda regėjimas. Baigiasi liga, prasideda sveikata. Baigiasi mirtis, prasideda gyvenimas. Ir visa tai yra Dievo ženklai tarp mūsų ir mums. Taip Adventą išgyveno Tomas Mertonas.

Prieš ketvirtį amžiaus prasidėjęs pastarųjų laikų mūsų tautinio atgimimo laikotarpis taip pat pabrėžė Advento reikšmę tikrajam mūsų krašto žmonių atgimimui. „Gimtojo krašto“ laikraštyje 1988 m. gruodžio 8 dienos numeryje paskelbtame skaitytojo laiške rašoma:

„Socializmas arba kita visuomeninė santvarka, užtikrinanti savo nariams socialinę lygybę, yra įmanoma esant tik labai aukštai žmonių – tos visuomenės narių – moralei ir dorovei. Šiandien pripažįstame, kad mūsų deklaruojamas socializmas dar labai tolimas nuo to, koks iš tikrųjų turėtų būti. Todėl neatsitiktinai tautinio atgimimo sąlygomis visuomenė susirūpino savo dvasinės – moralinės galios ugdymu.

Vienintelė institucija, kuri iš esmės rūpinosi žmonių dvasine kultūra, buvo ne tik atskirta nuo valstybės, bet faktiškai paskelbta „liaudies priešu“ ir nešė visą iš to išplaukiančių pasekmių naštą. Praktiškai visas žmonių dvasinis auklėjimas sutilpo į komunizmo statytojo kodeksą, kartais pakabinamą kirpykloje.

Bažnyčia per tūkstančius savo gyvavimo metų yra sudariusi žmonių dvasinės kultūros ugdymo sistemą. Viena iš šios sistemos sudedamųjų dalių yra pasninkai, kurie būna trumpalaikiai (vienos dienos) ir reguliariai besikartojantys, o taip pat ilgalaikiai, trunkantys kelias savaites. Pasninkui bažnyčia suteikia ne išimtinai badavimo, bet platesnę – susilaikymo ir susikaupimo prasmę. Susilaikymas suprantamas kaip atsisakymas žalingų įpročių ar silpnybių, kurių žalą mes aiškiai suvokiame, bet atsisakyti nuo jų neturime valios. Taigi susilaikymas stimuliuoja vieną iš svarbiausių žmogaus dvasinių vertybių – valią. Susikaupimas reikalingas žmonėms, kad jie gyvenime nesiblaškytų, o retkarčiais atitrūktų nuo kasdieniškų rūpesčių ir nuosekliai bei sistemingai keltų savo dvasios tobulinimo problemas. Toks pasninko interpretavimas priimtinas ne tik tikintiesiems, bet ir visiems, kas neabejingas dvasios taurinimo klausimams, o tuo pačiu ir tautos ateičiai.“

Tais pačiais atgimimo, atsinaujinimo ir šviesių vilčių metais mūsų jau cituotas kun. J. Lauriūnas SJ rašė: „Šio laiko tamsybėse šviečia mums Kristaus diena. Jo atėjimas, Jo esamybė yra visos istorijos prasmė, kartu yra ir mūsų gyvenimo prasmė.

Neramių laikų prasmė – ramybė; kovos prasmė – laisvė, džiaugsmas, taika. Advento žmogus – tai žmogus, kuris žengia į ateitį pasitikėdamas Dievu ir pasiryžęs būti Jam ištikimu.

Su Kristumi prasidėjo nauji laikai: Šviesa jau tėjo į pasaulį – ji nušviečia kiekvieno gyvenimo prasmę. Nuo krikšto valandos pradėjome gyventi naują, Didžiąją dieną, kuri mūsų laukia – tai susitikimas su Kristumi. Iš čia mūsų gyvenimas įgauna kryptį ir aiškumą. Nesiremkime apgauliu pasauliu, bet Kristumi. Savo gyvenimui duokime naują pavidalą, jauskime atsakomybę.“

Jei šios Advento programos dar neįvykdėme, gal ryžkimės šiemet, žengdami į Žemaičių krikšto jubiliejų, pabandyti po ketvirčio šimtmečio atbaigti nepabaigtą dvasinio atgimimo darbą!

Mieli Tikintieji, sėkmės dvasinio atgimimo žygyje!

Dievas tepadeda Jums ir mums!

Telšių vyskupai

aukštyn
TELŠIŲ VYSKUPIJOS KURIJOS REKVIZITAI: Pavadinimas/Beneficiary Account Name: Telšių vyskupijos kurija
Sąskaitos numeris/Beneficiary Account Number: LT73 4010 0428 0001 1641
JA kodas/Beneficiary code: 191270864
Adresas/Beneficiary Address: Katedros a. 5, LT-87131, Telšiai, Lithuania
Banko pavadinimas/Bank Name: LUMINOR bank
Banko SWIFT kodas/Bank SWIFT code: AGBLLT2X
Banko adresas/Bank address: Konstitucijos pr. 21A, LT-03601 Vilnius, Lithuania

Tel.: (8 444) 60 636
Faks.: (8 444) 52 300


El. paštas:
Interneto svetainė: www.telsiuvyskupija.lt


Sekite mus Facebook paskyroje: