Kronika

2012 m. birželio 4 d. Žemaičių Kalvarijos šventovėje per kasmėnesinius atlaidus savo mokslo metus iškilmingai užbaigė Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarija ir Telšių vyskupijos licėjus. Kartu su seminaristais, licėjaus mokiniais meldėsi ir Gargždų dekanato tikintieji bei kunigai, nes ši diena buvo skirta šiam dekanatui. Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos vicerektorius, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. R. Saunorius, koncelebravo Telšių kunigų seminarijos rektorius kun. V. Ačas, prefektas kan. A. Sabaliauskas, Gargždų klebonas ir šio dekanato dekanas kan. J. Paulauskas, Telšių vyskupijos licėjaus direktirus kun. A. Mačius, kunigai iš Gargždų dekanato ir iš kitur atvykę. Šv. Mišių pradžioje, kuriose giedojo Gargždų parapijos didysis sumos choras, kan. R. Saunorius pasveikino susirinkusiuosius ir priminė, jog tuo pačiu metu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje laikomos šv. Mišios už amžinybėn iškeliavusį vyskupą J. Tunaitį, kvietė už jį pasimelsti ir paaiškino, jog abu Telšių vyskupai taip pat išvykę į laidotuves.

Pamokslą šv. Mišiose pasakė Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. V. Ačas. Jis kalbėjo: „Broliai, seserys Kristuje, mieli Gargždų dekanato tikintieji, brangūs kunigai, seminaristai ir visi kiti susirinkę į kas mėnesinius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Drauge su Gargždų dekanato tikinčiaisiais, ir su daugybe kitų maldininkų iš Lietuvos, atvykome į šią Šventovę ir visa Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Atvykome, kad padėkotume Švč. Mergelei Marijai, Šeimos Karalienei, už tai kad ištisus mokslo metus išskirtinai globojo mūsų seminariją ir savo pavyzdžiu diena iš dienos mokino kaip reikia Viešpatį mylėti ir Juo pasitikėti. Šios motiniškos globos drauge su kitais tikinčiaisiais norime prašyti ir vasaros metui ir visam likusiam gyvenimui, kad išmoktume gerumo, pakantumo vienas kitam, kad pajėgtume vienas kitą mylėti ir priimti kaip tikrą brolį/sesę. Labai gražu, kiekvieną kartą šios Bazilikos centriniame altoriuje atrasti stebuklingą dangiškosios Motinos portretą, vainikuotą krikščioniškų šeimų Karalienės titulu. O dar gražiau, kada mes visi, kaip viena šeima susispietę apie savo dangiškąją Motiną, ilgesingomis širdimis laukiame, kad ji mus apkabintų, padrąsintų, guostų ir globotų. O Marija, savo ruožtu, kaip mūsų Motina, atpažįsta kiekvieno iš mūsų asmeninę istoriją ir yra visad šalia mūsų ir visad yra pasiruošusi tyloje, meilėje, gerume mums patarnauti. Šiandien Dievo Motina mus moko kuriuo keliu turime eiti, kad užtikrintume savo ir šalia esančiųjų gerbūvį, kylantį iš taikos ir susitaikinimo malonės. Marija visu savo gyvenimu, nuo pat Viešpaties Angelo apreiškimo iki Kryžiaus kančios, spinduliavo vidine, šeimynine ir socialine ramybe. Jos buvimas Nazareto šeimos gyvenime visada pasižymėjo diskretiškumu, ramumu, meile, pakantumu. Tas jos ištobulintas žmogiškumas turėtų mus nuolatos įkvėpti statyti taikos ir gailestingumo, atvirumo ir tolerancijos tiltus bet kurioje socialinėje aplinkoje. Iš tiesų, ramybė gimsta tik žmogaus širdyje. Ji gimsta skrupulingai puoselėjant gražius dalykus. Ji gimsta naiviai nepasiduodant silpnai šio pasaulio logikai, kuri mūsų laikmetyje nebežino, kodėl reikia rinktis taiką, o ne karą, meilę, o ne neapykantą, priėmimą, o ne atmetimą, dialogą, o ne monologą. Savo knygoje „Marija - gimstanti Bažnyčia“ popiežius Benedktas XVI, analizuodamas Marijos gyvenimą, pirmiausia, atkreipia visų dėmesį į Marijos maldą, jos meditaciją arba kitaip tariant į jos būties mistinį elementą. Kai Marija išgirsta žinią, jog yra pašaukta būti Dievo Sūnaus Motina, tampa labai sukrėsta ir jaučia šventą baimę. Ji sau galvoja: „ką gi galėtų reikšti šis sveikinimas“ (Lk 1, 29). Evangelisto Luko žodis „sau galvoti“ arba „savęs klausti“ graikiškame variante turi žodžio „dialogas“ šaknį. O tai reiškia, kad tame sumišime Marija savo viduje pradeda dialogą su jai apreikštu žodžiu, jį klausia ir pati leidžiasi jo klausiama tam, kad suvoktų jo prasmę. Kitoje Evangelijos vietoje rašoma, kad Marija visus žodžius „saugojo“, „dėmėjosi“ ir svarstė savo širdyje. Marija visuose įvykiuose girdi „žodžius“, kitaip sakant mato įvykį pripildytą prasmės, kurią tam įvykiui suteikia paties Dievo valia, prasmės kūrėja. Taigi Marija visus įvykius išverčia į žodžius ir įsigilina į šiuos žodžius iki tiek, kiek jinai sugeba juos priimti savo širdyje. Marija visus žodžius dėjosi sau į širdį. Tai reiškia, kad jinai dalį visad įvesdavo į visumą, ją palygindavo, kontempliuodavo ir išsaugodavo visumos kontekste. Taip žodis tapdavo sėkla pasėta geroje žemėje, nes pasiekęs Marijos ausis jis nebūdavo staiga sugriebiamas, perkeliamas į paviršutinišką sampratą ir greitai pamirštamas, bet tai, kas nutikdavo išorėje, jos širdyje rasdavo ilgalaikiškumo erdvę, taip jis galėdavo lėtai atverti savo gilumą, neatmesdamas paties įvykio išskirtinumo. Kankinys Teodoras iš Ankaros sako, jog per Dievo Žodžio klausymąsi Marija, priėmė į save gyvąjį Dievą. Šitoji Šventovė kasdien Mariją pristato mums kaip pavyzdį ir skatina iš naujo atkreipti dėmesį į vidinį pasaulį, nuskaidrinant jį klausymusi Dievo Žodžio, kuris mums kalba. Yra lengva pasiduoti gyvenimo eigai; yra lengva paskęsti darbo rūpesčiuose ar paviršutiniškų malonumų ieškojimuose. Tuo tarpu Viešpats sukūrė mūsų širdį didesniems dalykams, prilygstantiems Jo patiems dalykams. Nuvertinti juos ir pasiduoti žemesniems instinktams yra tas pats, kas išduoti savo pašaukimą ir atsiverti klaidoms ir nesantaikai. Mūsų Dangiškosios Motinos esame kviečiami kasdien Dievo Žodžiu pripildyti mūsų savimonę, leidžiančią atrasti mūsų tikrąjį identitetą, t. y., kad esame Dievo vaikai. Šiandien mes žvelgiame į Mariją, kaip į tą, kuri pilnai pasitikėjo Dievu ir pasivedė Dievo valiai, nuolat ir visad tvirtai jai ištardama „TAIP“. Ji tai darė neatlikdama nieko ypatingo, paprasčiausiai būdama namų šeimininke, bet savo širdimi – „Viešpaties tarnaite“. Atrodo, tokiu paprastu gyvenimu, tačiau gyvenimu su Viešpačiu, ji tapo mums visiems Gyvenimo simboliu, į kurį šiandien turime lygiuotis. Kad pasektume savo Dangiškosios Motinos keliu, turime išmokti kasdien prašyti jos pagalbos, jos tarpininkavimo. Kaip šventasis Bernardas sako: nėra girdėta, kad Marija ko nors neišgirstų ar neišklausytų. Kad būtume Jos vaikais, taipogi turime Jos vedami kasdien eiti atsivertimo keliu. Bet, šiandien tam ir susirinkome, kad žvelgdami į Dangiškosios Motinos paveikslą iš naujo atrastume savo identitetą, kad atnaujintume savo įsipareigojimą tiesa, konkrečias veiksmais vykdyti meilės tarnystę, kuri žūt būt turi prasiplėsti iki atleidimo. Meilė negali laukti, pasaulis taip pat negali laukti. Pasaulis laukia iš mūsų visiško atsidavimo, atsidavimo, prilygstančio santuokinei meilei. Žinoma, kaip kartą mūsų Nuncijus sakė, tai sunkus uždavinys, tačiau įmanomas, nes kaip mėgo sakyti šv. Bernardas Klervietis: „kas myli, tam nieko nėra neįmanoma“. Švč. Mergele Marija, šeimos Karaliene, globok savo vaikus, Tavimi pasitikinčius, ir auklėk mus, kad turėtume jėgų mylėti ir būti gerais Tavo vaikais.“

Po šv. Mišių maldininkai ėjo Kryžiaus kelio Kalnus, meldėsi savomis intencijomis, o taip pat buvo kviečiami melsti naujų pašaukimų į kunigystę. Po Kalnų maldininkams padėkojo Žemaičių Kalvarijos Šventovės rektorius kan. J. Ačas ir Gargždų dekanato dekanas kan. J. Paulauskas, kviesdami visus atvykti į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kurie įprastai prasidės liepos 1 d. 16 val. Panų kalne ir 19 val. Mišparais Bazilikoje.

Po pamaldų seminaristai išvyko į įvairias Telšių vyskupijos parapijas, kur atliks pastoracinę – katechetinę praktiką.
Šiemet mokslo metus baigė 21 Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikas ir 8 Telšių vyskupijos licėjaus mokiniai. 

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas