Kronika
Lapkričio 28 dieną Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje buvo galima pajusti sentimentus netolimai praeičiai – nusikelti į tas dienas, kai pastatas pulsavo gyvybe nuo gausių seminaristų gretų keliamo klegesio. Tik šiuokart seminarijoje šurmuliavo ne kunigystei besiruošiantys jaunuoliai, bet dvasininkai, tikybos mokytojai ir katechetai, iš visos Telšių vyskupijos susirinkę į mokslinę konferenciją, pavadintą „Jubiliejiniai metai: šventė, malonė, viltis.“ Svečiai buvo žingeidūs – troško suprasti jubiliejaus sampratos kilmę, biblinį jo pagrindą, šventimo istorinę kaitą bei artėjančio jubiliejaus šventimo gaires. Apie visa tai labai išsamiai, įdomiai, šmaikščiai ir kūrybingai susirinkusiesiems papasakojo Telšių vyskupo Generalvikaras kanauninkas Vilius Viktoravičius.
Kaip žinia, popiežius Pranciškus 2025 metais skelbia Jubiliejų – Šventuosius metus. Romos Katalikų Bažnyčioje kas dvidešimt penkerius metus tokiu būdu suasmeninamas Jėzaus Kristaus gimimas ir Jo į žemę atnešta Geroji Naujiena apie gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi. Būtent todėl pagrindinis 2025 Jubiliejaus metų akcentas yra viltis.
Pasak kan. V. Viktoravičiaus, popiežiaus paskelbtas Jubiliejus – tai milžiniškas Dievo tautos renginys, kurio metu kiekvienas piligrimas turi galimybę pasinerti į begalinį Dievo gailestingumą.
Tai metai, kai grįžtama prie tikros brolybės pagrindo, pirmiausia tobulinant asmeninį santykį su visų mūsų Kūrėju – Dievu Tėvu.
Tai metai, kai primenama būtinybė atsiversti – prašyti Viešpatį drąsos keisti savo gyvenimą pagal Jo valią, taip garantuojant sau nuolatinį artėjimą autentiško šventumo ir Dangaus Karalystės link.
Tai solidarumo, vilties, teisingumo ir taikos kūrimo metai.
„Katalikiškoje Tradicijoje Jubiliejaus metai dar vadinami „Šventaisiais metais“, todėl šiuo laikotarpiu esame ypatingai kviečiami atnaujinti savo dvasinį gyvenimą, gerai atlikti gal net viso praėjusio gyvenimo išpažintį, gauti nuodėmių atleidimą ir pelnyti atlaidus“, – vardino konferencijos vedėjas, pabrėždamas, kad Jubiliejaus metų centras visuomet yra asmeninis susitikimas su Kristumi.
Prelegento teigimu, Jubiliejų ištakos susijusios su Senuoju Testamentu. Mozės įstatyme buvo nustatyti konkretūs metai, kai: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji bus jums jubiliejaus metai“ (Kun. 25 10-11a).
Trimitas, kurio gaudesiu turėdavo būti paskelbta jubiliejinių metų pradžia, buvo ožio ragas. Jis vadinosi „Jobel“, iš kurio esą ir kilo žodis „Jubiliejus“.
Tokį trimitą Telšių vyskupo generalvikaras galėjo ne tik apibūdinti, bet ir parodyti – nelyginant magas, traukiantis iš skrybėlės triušius, kan. Vilius ištraukė ožio ragą, sumaniai paslėptą kuprinėje. Į jį papūsti ir salę pralinksminti laimė nusišypsojo Mažesniųjų Brolių Ordino nariui, pranciškonui kunigui Gediminui Numgaudžiui OFM.
Konferencijos dalyviai taip pat sužinojo, kad Jubiliejus nuo pat pirmųjų jo šventimo metų (1300 m.) buvo unikali galimybė sustiprinti tikėjimą, Bažnyčioje ir visuomenėje skatino solidarumą, broliškos bendrystės darbus. Tai esąs ištisus metus besitęsiantis įvykis, įkomponuojantis maldą, įvairias liturgines šventes ir simbolinius gestus, iš kurių pirmiausia kan. Vilius paminėjo keturiose Didžiosiose Romos Bazilikose popiežiaus iškilmingai atidaromas jubiliejines duris – Jubiliejaus metų pradžios ženklą.
Kalbėtojas pažymėjo, kad 2025 metų jubiliejus yra tarytum „eilinis“ Bažnyčios švenčiamas jubiliejus. Tai laikas nuo Jėzaus Kristaus gimimo, nuo kurio skaičiuojami ir mūsų eros metai. Eiliniai jubiliejaus metai švenčiami kas 25 metus, tačiau popiežius Pranciškus 2016 metus buvo paskelbęs neeiliniais „Gailestingumo jubiliejaus“ metais, idant katalikų bendruomenė iš naujo atrastų besąlygišką Tėvo meilę. „Eiliniai“ jubiliejaus metai istorijoje buvo švenčiami 24 kartus, tad 2025-ieji yra ir dvidešimt penktasis kartas.
„Simboliniu požiūriu Šventosios durys įgyja ypatingą reikšmę: jos yra galingiausias Jubiliejaus ženklas, nes galutinis piligrimų tikslas yra pro jas praeiti. Popiežiaus atidarytos durys yra oficiali Šventųjų metų pradžia. Iš pradžių buvo tik vienerios durys – į Šventojo Jono Laterano baziliką, kuri yra Romos vyskupo katedra. Vėliau atsiradus poreikiui kuo didesniam piligrimų skaičiui dalyvauti Jubiliejaus patirtyje, kitos Romos Bazilikos taip pat atidarė savo šventąsias duris“, – aiškino prelegentas, akindamas klausytojus suprasti, kad durys yra praėjimas, įvesdinantis piligrimą į bažnyčios vidų. Katalikų bendruomenei bažnyčia yra ne tik šventa erdvė, į kurią reikia žengti pagarbiai, laikantis atitinkamo elgesio ir aprangos kodo, bet ir bendrystės, kiekvieną tikintįjį siejančios su Kristumi, simbolis. Tai susitikimo ir dialogo, susitaikymo ir taikos vieta, laukianti kiekvieno piligrimo.
Peržengdamas Šventųjų durų slenkstį, piligrimas prisimena ištrauką iš Evangelijos pagal Joną: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. <...> Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. <...> Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (plg. Jn 10 1-10).
Ėjimas pro Šventąsias duris išreiškia apsisprendimą sekti Jėzų, Gerąjį Ganytoją, ir būti Jo vedamam, kadangi Naujajame Testamente Jėzus pristato save kaip tą, kuris užbaigią senovinę jubiliejaus sampratą ir pradeda naujų laikų Viešpaties malonės metą (plg. Lk 4, 18-19).
Kan. V. Viktoravičius atkreipė dėmesį, kad Popiežius Pranciškus 2025 m. Jubiliejui parinko šūkį „Vilties piligrimai“ ir citavo paties pontifiko mintis apie viltį.
„Paprastai kalbėdami apie viltį, šį žodį mes suprantame kaip norą ko nors sulaukti, kaip troškimą, kuris išsipildys arba neišsipildys. Šnekamojoje kalboje turėti viltį – tai tikėtis, kad kažkas įvyks. „Viliuosi, tikiuosi, kad rytoj bus gražus oras, nors žinau, kad gali būti ir kitaip“. Krikščioniška viltis – kas kita. Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę ir kas tikrai skirta ir mums. Tad ir mūsų, ir mirusių mūsų artimųjų prisikėlimas yra ne tik dalykas, kuris gali įvykti arba neįvykti, bet yra tikrumas, kuris remiasi Kristaus Prisikėlimo iš numirusiųjų faktu. Todėl viltis reiškia gyvenimą laukimu. Turime mokytis gyventi laukimu. Kaip nėščia moteris laukia savo kūdikio gimimo, taip ir mes turime laukti, akis nukreipę į Viešpatį, trokšdami su juo susitikti. Viltis neateina savaime. Reikia mokytis gyventi laukimu. Viltis reikalauja širdies nuolankumo, neturto. Jeigu žmogus prisipildęs tik savęs ir savo turtų, jis nesugeba pasitikėti niekuo kitu, išskyrus save.“
Konferencijos pabaigoje buvo pasidalinta informacija, kaip Jubiliejaus metai bus švenčiami Telšių vyskupijoje.
Jeigu Jums pakako kantrybės perskaityti šį straipsnį ir sekate vyskupijos naujienas interneto puslapyje bei socialinio tinklo Facebook paskyroje, tuomet minėta informacija apie konkrečius Jubiliejaus renginius vyskupijoje reikiamu metu garantuotai pasieks ir Jus.
Telšių vyskupijos kurijos informacija