Kronika

Ar kada nors savo gyvenime esate stebėję byrantį smėlį smėlio laikrodyje?

Ganėtinai įdomus užsiėmimas – kūnas išlieka pasyvus, bet mintys dėliojasi nelyginant mozaika, sudaryta iš pamatinių gyvenimo klausimų: kas yra laikas, kodėl jo neįmanoma sustabdyti, kada baigsis smėlis mano gyvenimo laikrodyje ir kodėl jis taip greitai byra? Gal įmanoma susiaurinti kaklelį, sulėtinti tempą, kad ne ištisai, o tik po mažą kasdienybės grūdelį trupėtų į praeitį nuveikti darbai, išgyventos malonios akimirkos ir įgyvendintos svajonės?

Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose liepos 11-oji, priešpaskutinė atlaidų diena, buvo skirta ypač Tauragės dekanato piligrimams, kuriems žvaliai patarnavo šio dekanato kunigai, vadovaujami aktyvaus dekano kun. dr. Mariaus Venskaus, o Donatas Dirginčius, Tauragės rajono savivaldybės vicemeras, atstovavęs šios savivaldybės merą Dovydą Kaminską, atvykęs su komanda – patarėjais Egle Arlauskiene bei Tadu Rapolavičiumi – prisipažino pirmą kartą dalyvaujantys žemaičių itin branginamuose atlaiduose, padėkojo už pakvietimą ir padovanojo ganytojams – Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui bei tądien Pagrindinių Šv. Mišių aukai vadovavusiam ir homiliją sakiusiam bei Kryžiaus Kelio Kalnų takeliais kopusiam ir šv. Kryžiaus relikviją globojusiam Kauno arkivyskupui emeritui, šiuo metu einančiam Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai pareigas, Lionginui Virbalui SJ, simboliškas dovanas – penkių sekundžių trukmės smėlio laikrodžius.

Ką prasmingiausio galima nuveikti per tas penkias sekundes iki paskutinis smėlio grūdelis pasieks dugną?

Atsakymas galėtų skambėti kaip malda: „Viešpatie Jėzau, aš Tave myliu!“ Lygiai penki žodžiai. Po vieną kiekvienai sekundei. Ir tai jau bus tikra, iš žmogaus širdies gelmių ištrūkusi malda. Dar daugiau – tai bus tobuliausias penkių sekundžių įprasminimas.

Šalia minėtų asmenų rikiavosi Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja Jolanta Eičaitė, taip pat pasakiusi jautrią kalbą ir apdovanojusi vyskupus, Mažeikių regioninės ligoninės direktorės pareigas laikinai einanti Aranta Būtautaitė – Garalienė su ją lydinčiu medikų kolektyvu ir kiti garbūs svečiai, kuriems išvardinti tikrai nepakaktų penkių sekundžių.

Žinoma, negalima nepaminėti Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių pagalbos parapijos choristų ir jų vadovo Vadimo Navicko, savo nuoširdžiu ir profesionaliu giedojimu įrėminusių visus šv. Mišių dalyvių maldų atodūsius kaip atnašą mus visuomet gelbstinčiam, mylinčiam ir išklausančiam Dievui. Pagrindinis šios Medikų ir ligonių dienos maldų intencijų naratyvas – ligoniams sveikatos, o gydytojams bei slaugytojams – ištvermės ir meilės. Juolab ir popiežius Pranciškus šį mėnesį ragina melsti, kad Ligonių patepimo sakramentas jį priimantiems žmonėms bei jų artimiesiems suteiktų Viešpaties stiprybės ir taptų vis labiau matomu užuojautos ir vilties ženklu visiems.

Homilijoje arkivyskupas priminė, kad šiandien taip pat su visa Romos Katalikų Bažnyčia prisimename didį šventąjį – šventąjį Benediktą, Europos globėją. Vienuolis, gyvenęs prieš pusantro tūkstančio metų, parašė gyvenimo taisykles, kurias įvardijame žodžiu „regula“. Šios taisyklės, anot svečio, padarė milžinišką įtaką visai krikščioniškajai bendruomenei ir ypatingai Vakarų civilizacijai. „Benediktinai per šimtmečius sukaupė didžiules bibliotekas; dar tada, kai nebuvo spaudos, kai žmonija nemokėjo spausdinti, jie perrašinėjo Bažnyčios Tėvų raštus, filosofinius veikalus, antikos kultūros palikimą, – atskleidė pamokslininkas. – Iš benediktinų atsirado žemdirbystė, mokyklos, kurias jie steigė prie vienuolynų, taip pat ligoninės, kuriose jie gydė sergančiuosius. Dabartinė Europa neįsivaizduojama be šv. Benedikto.“

Žinomiausias šio šventojo vienuolio šūkis – „Ora et labora“ (Melskis ir dirbk)!

Darbą mes esą gerai pažįstame, jo ieškome net užsienyje, tam skiriame didžiulį dėmesį, tačiau kokia yra mūsų malda? Anot ganytojo, malda nėra tiktai priedas prie „rimtų užsiėmimų“ ar sekundžių trupinėliai po dienos veiklos. Malda esą yra širdies atvėrimas, kuris suvienija mus su Kūrėju ir leidžia priimti Jėzaus Kristaus atneštą Gerąją Naujieną apie amžinąjį gyvenimą.

Kitaip tariant, malda mūsų gyvenimą transformuoja į Amžinybės perspektyvą, kur išnyksta prasmė žiūrėti į smėlio laikrodį, nes tiesinis laikas kaip kategorija nustoja egzistavusi.

„Kryžiaus kelias, kuriuo netrukus eisime, labai gražiai įtraukia mus į maldą ir tuo pačiu jos moko“, – pastebėjo prelegentas, nes Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus už kiekvieną žmogų. Tai esą reiškia, kad Dievas myli kiekvieną, kiekvienas jam yra svarbus.

Kauno arkivyskupas emeritas pažymėjo, kad tikėjimas mums tampa aktualus tada, kai būna susijęs su mūsų konkrečiu gyvenimu. „Mes apmąstome Kristaus kančią tam, kad pajėgtume eiti savo gyvenimo keliu, pajėgtume nešti savo kryžių, pajėgtume priimti visą savo gyvenimą – ir patogų, ir nepatogų, ir mielą, ir skaudų, pajėgtume priimti savo ribotumą, kurį, bėgant metams, ko gero, vis labiau pajuntame“, – atskleidė arkivyskupas L. Virbalas SJ, pridurdamas, kad Kristaus kryžiaus kelias taip pat moko dėkingumo tiems, kurie padeda mums mažuose ir dideliuose dalykuose.

Tikėjimas ir malda esą skirti ne praeičiai, tai ne kažkokie muziejaus eksponatai, bet itin reikšmingi įrankiai mūsų dabarčiai ir ateičiai. „Tai, ką apmąstome ar išgyvename, mums visada lieka aktualu lygiai taip, kaip mums visada aktualus skausmas ir aktuali viltis. <...> Eidamas Žemaičių Kalvarijos Kalnus, aš visada meldžiuosi už tuos, kuriuos slegia skausmas, kurie dėl ligos šiemet gal būt pirmą kartą gyvenime po daugelio metų ištikimybės Kalvarijos Kalnams dėl sveikatos problemų jau nebegali apeiti to simbolinio Kristaus Kančios kelio.“

Pasak Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai, Viešpats visada yra šalia mūsų – ne tik, kai esame sveiki, bet ypač mūsų palatose, prie mūsų lovų, mūsų kambariuose. Esą ligoniai mums visada primena, kad ir mes esame trapūs bei laikini be jokių išimčių, ir labai svarbu, kad skausmas, kurį tenka išgyventi, ne prislėgtų, o brandintų mūsų dvasią, nuskaidrintų ją viltimi, kad kančia nėra beprasmiška, bet atvirkščiai – veda į prisikėlimą. „Visi tie, kurie dirba medicinos srityje, rūpindamiesi sergančiaisiais, kovoja už gyvenimą, mūsų visų gyvenimą, ir tas darbas nėra profesija, bet pašaukimas“, – tiksliai pastebėjo ganytojas.

Mums belieka pasirinkti: ar ir toliau beprasmiškai stebėsime savo gyvenimo smėlio laikrodį, aklai spėliodami ir nuogąstaudami, ar apatinė laikrodžio dalis nėra gerokai pilnesnė už viršutinę, ar vis dėlto pamėginsime maldos pagalba įprasminti gyvenimą ir sustiprinti ryšį su Tuo, kuris yra laiko Valdovas?

Rytoj – paskutinė atlaidų diena. Paskutinė proga ryžtis išsikapanoti iš savo gyvenimo smegduobės, kokia gili ji bebūtų.

Patikėkite: Dievui mūsų gyvenimuose nėra nė vieno neįmanomo dalyko.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko