Kronika

Šventoji Edita Štein yra pastebėjusi: „Malda yra kaip tos Jokūbo kopėčios, kuriomis žmogaus siela kopia pas Dievą, ir Dievo malonė nusileidžia ant žmonių“.

Tokiu pastebėjimu su gausiai susirinkusiais piligrimais liepos 5-osios Sumos Šv. Mišių įžangos žodyje pasidalino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, pristatydamas popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Maldos metus. Dalyvavimas Atlaiduose, ėjimas Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus Keliu, Kalnų giedojimas ir apmąstymas, anot ganytojo, yra tarytum stovėjimas ant tų kopėčių, trokštant nugalėti aukščio baimę ir, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Krikščioniškų Šeimų Karalienei, kilti vis aukštyn, kur mūsų laukia neįtikėtini dalykai.

Vienas iš tokių dalykų galėtų būti saugumas, kadangi, pasak psichologų, saugumo jausmas yra pirminis ir būtiniausias kiekvieno žmogaus poreikis. Visi mes turime lūkestį, kad mūsų namai, mūsų, šeimos, mūsų kraštas ir mes patys būtume saugūs.

Kiekvienas, šiandien dalyvavęs atlaiduose, akivaizdžiai patyrė šį jausmą, kadangi visos maldų intencijos buvo skirtos už visuomenės tvarkai ir saugumui tarnaujančius žmones, dirbančius policijoje, teisėtvarkoje ir teisėsaugoje. Visas Žemaičių Kalvarijos miestelis, jau nekalbant apie Šventovę, buvo pripildytas pareigūnų, kurių dėka pasijutome iš tiesų gyveną saugesnėje aplinkoje.

Šią dieną tikintiesiems patarnavo Šilutės dekanato kunigai, Šv. Mišiose skambiai giedojo Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos choras, vadovaujamas Vitos Matulės.

Antrą dieną iš eilės Pagrindinių Šv. Mišių liturgijai vadovavo, homiliją sakė ir Kryžiaus Kelio Kalnų procesijoje Šv. Kryžiaus relikvija piligrimus laimino svečias iš Kauno – šįkart tai buvo Kauno Arkivyskupo Metropolito augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas.

Kartu meldėsi itin gausus būrys už saugumą atsakingų žmonių: Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Stončaitis, Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis su gausia minėtos savivaldybės komanda, Pagėgių savivaldybės vicemerės Ligita Kazlauskienė ir Irena Einikienė, Lietuvos policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, apdovanojęs itin garbingu trečiojo laipsnio ordinu – Angelo sparnu – itin garbingą prelatą Juozą Šiurį, Telšių apskrities policijos komisariato kapelioną, kuris vakar iškilmingai minėjo savo 70 metų jubiliejų. Šalia minėtų asmenų rikiavosi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Saulius Greičius, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Antanas Montvydas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės vadas Rimantas Timinskis, Viešojo saugumo tarnybos Klaipėdos dalinio vadas Anatolijus Didenko ir daugybė kitų, kuriems paminėti prireiktų galybės papildomų šio teksto eilučių, kurios, kaip žinia, dabartinėje tik antraštes skaityti įgudusioje visuomenėje neturi paklausos.

Lygiai taip pat paklausos neturi ir ilgi dvasininkų pamokslai. Akivaizdu, kad vysk. S. Bužauskas tai žinojo ir labai konkrečiai, aiškiai ir patraukliai išdėstė esminius savo homilijos elementus. Anot jo, įprasta manyti, kad saugumas apibrėžiamas kaip būsena, sauganti nuo išorės priešų, tačiau retas pagalvoja, kad priešas slypi ir mūsų viduje, o būtent apie tai kalba šios dienos Šv. Rašto skaitiniai.

Vienas iš tokių priešų esą yra godumas, kuris atakuoja absoliučiai visus šios žemės keleivius. „Pirmajame skaitinyje iš pranašo Amoso knygos girdėjome tokį retai vartojamą žodį „pasturlakai“, kurį ne kiekvienas šiuolaikinis žmogus supranta, nes tai yra žemės ūkio terminas, – aiškino pamokslininkas.“ Pasirodo, šiuo žodžiu apibūdinami pelai, atliekos, tai, kas atlieka kuliant grūdus ir yra netinkama nei aruodui, nei žmogui. „Pirmojo skaitinio esmė – godus žmogus nusprendžia net ir iš tų likučių, iš tų niekam netinkančių sąšlavų kažkokiu būdu gauti naudos“. Toks godumas, vyskupo teigimu, supriešina kaimynus, supriešina gimines, supriešina tos pačios šeimos narius ir jeigu mes kokybiškiau pajėgtume atsispirti šiai ydai, greičiausiai savo Tėvynėje visi gyventume daug geriau.

„Paprastai žmogaus galvosenoje dominuoja mintis kuo daugiau sukaupti, turėti atsargų „juodai dienai“, nes kuo daugiau turėsi, tuo tu pats, tavo vaikai ir anūkai jausis saugiau“ , – dėstė svečias Kauno, oponuodamas tokiam teiginiui, kadangi dažnai esą atsitinka priešingai: godus žmogus su panieka, iš aukšto žiūri į savo artimuosius, išryškėja pavydas, ir vietoje saugumo žmonės patiria susipriešinimą.

„Panašiai nutiko ir žmonėms, aprašytiems šios dienos Evangelijoje. Muitininkas Matas yra vienas tokių pavyzdžių. Romos imperija turėjo daug užkariautų provincijų, kuriose vietiniai rinkėjai iš vietinių žmonių buvo paskirti rinkti mokesčius, – pasakojo vyskupas. – Muitininkų parinkimas vydavo panašiai kaip konkursas – kas pažadėdavo surinkti daugiau, tas į tas pareigas ir būdavo paskiriamas. Nustatytą ir suderėtą sumą reikėdavo įnešti į okupacinės valdžios iždą, o kas lieka, lieka pačiam muitininkui. Žydai todėl ir nekentė tų mokesčių rinkėjų, nes jie būdavo godūs, nes stengdavosi, kad jiems liktų kuo daugiau“.

Muitininko Mato esą taip pat dauguma nemėgo, nes jis buvo tas, kuris iš savų žmonių renka duoklę ir kolaboruoja su okupacine valdžia. Vyskupo S. Bužausko teigimu, Viešpats Jėzus ateina pas tokį godumo kamuojamą žmogų ir tepasako vieną vienintelį sakinį: „Sek paskui mane“. „Mes galime tik įsivaizduoti, kaip tas sakinys, tas kvietimas užgavo Mato širdį. Kaip turi paliesti Dievo žodis, kaip turi paliesti Jo kvietimas, kad žmogus paliktų įprastas gėrybes, kurias kaupė visą gyvenimą, kardinaliai pakeistų savo požiūrį ir nusektų paskui Mokytoją, taptų jo mokiniu, juolab, kad Jėzus nei įtikinėjo, nei kažką pažadėjo?“ – retoriškai klausė ganytojas ir pabrėžė, kad tuo sakiniu muitininkui Matui Dievas padovanoja naują širdį, naują gyvenimą ir svarbiausia – kvietimą įsimylėti Viešpatį. Tai esąs dar vienas įrodymas, kad Viešpaties, kuriam niekada nėra mūsų akimis žiūrint „nurašyto“, atstumto ar atleidimo neverto žmogaus, žodis paliečia net labiausiai užkietėjusias širdis.

„Tas kvietimas įsimylėti Jėzų, sekti jį, skirtas ne tik muitininkui, tuometinės visuomenės priešui Matui, bet ir kiekvienam iš mūsų, kovojančiam su godumu bei kitomis ydomis ir ieškančiam tiek vidinio, tiek išorinio saugumo kiekvieną dieną. Praktiškai tai reiškia maldą, nuolatinį ryšį su Tuo, kuris pirmas mane pamilo, bet po susitikimo su Juo ir aš jį įsimylėjau ir jau nebegaliu būti toks, koks buvau anksčiau – ta meilė turi išsiskleisti mano gyvenimo istorijoje, savo kasdieniais pasirinkimais turiu rodyti kitiems, koks meilingas yra Dievas“, – tikinčiuosius suklusti akino Kauno arkivyskupo pagalbininkas, pridūręs, kad, norint prakalbinti žmogų, paliesti jo širdį, net teisėsaugos pareigūnams kartais reikia naudoti dieviškąjį metodą, paremtą meilę ir švelnumu, o ne žmogiškąjį, kuris instinktyviai siūlo ignoruoti arba net mojuoti kumščiais.

Būkime drąsūs išmėginti šį dievišką metodą praktiškai, prieš tai atvykę į Žemaičių Kalvarijos Atlaidus palaipioti įsimylėjimo kopėčiomis.

Mažų mažiausiai būsime labai nustebinti!

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko