Kronika

Liepos trečioji 2024 metų Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų kalendoriuje pažymėta kaip Maldos grupių diena, dėl to šiandien maldų intencijos buvo kreipiamos už Gyvojo Rožinio, „Motinos maldoje“ ir kitų maldos grupių narius, o į Šventovę suplaukė ne tik Mažeikių dekanato dvasininkai, išpažinčių klausymo bei kitomis tarnystėmis apglėbę piligrimus, bet ir patys pamaldžiausi žmonės – įvairių maldos grupių nariai, kurie, anot Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus, vadovavusio pagrindinių 12 val. šv. Mišių celebracijai ir citavusio šv. Joną Bosko, užsiima pačia svarbiausia veikla gyvenime – meldžiasi, tokiu būdu palaikydami pasaulio egzistenciją.

Bazilikos skliautus drebino ir Kryžiaus Kelio Kalnų giesmėms vadovavo Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos sumos choras ir jo vadovė Julija Draudikienė.

Žemaičių Ganytojas taip pat dėkojo atvykusiems Lietuvos Respublikos valdžios atstovams: Seimo narei Laimai Nagienei, Mažeikių rajono savivaldybės merei Rūtai Matulaitienei, Šv. Mišių pabaigoje tarusioms sveikinimo žodžius, šios savivaldybės administracijos direktorei Jolantai Kekytei, kitiems savivaldybės atstovams ir Mažeikių rajono seniūnijų vadovams.

„Malda yra iššūkis, tikėjimo išbandymas Dievą pamiršusiame pasaulyje“ – tokia buvo esminė Telšių vyskupo homilijos mintis.

Pasak vysk. A. Jurevičiaus, dažnai gali atrodyti, kad besimeldžiantis žmogus yra ramus ir laimingas, neturintis jokių sunkumų ir problemų, bet iš tikrųjų yra priešingai – tikrasis pokalbis su Dievu būtent ir kyla dėl mus užklupusių sunkumų, kurių nesame pajėgūs išspręsti dėl savo ribotumo. „Visų pirma, malda yra kova. Juk reikia atsikovoti laiko ir dėmesio maldai, o kovoti dažniausiai tenka ir su savo broliu asilu – savo kūnu, kuris linkęs verčiau lovoje padrybsoti, nei kelius maldai sulenkti“ – vaizdžiai kalbėjo vyskupas, pabrėždamas, kad maldai reikalinga ir aplinkinių pagalba, bendruomenė, nes Jėzaus žodžiai „<...> kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų<...>“ nėra tik tušti žodžiai, bet nuoroda į bendruomeninį Eucharistijos ir kitų sakramentų šventimą.

Vyskupas Algirdas taip pat atkreipė dėmesį į šios liturginės dienos herojų apaštalą Tomą, pagarsėjusį savo netikėjimu. Jo teigimu, apaštalo Tomo laikysena turėtų būti mums pavyzdžiu, nes vietoje to, kad širdyje liktų abejojančiu, jis pirmasis atvėrė savo sielos žaizdas ir nebijojo savo draugų Apaštalų akivaizdoje tiesiai šviesiai šūktelėti: „Kol nepamatysiu – netikėsiu!“ Pažymėtina, kad ne Kristus Tomui pirmasis parodė savo žaizdas, bet pats Tomas Apaštalų bendruomenei atvėrė savo vidų – netikėjimo žaizdas ir abejonės pūlinius. „Kokie mes ateiname pas Dievą? Nupudruoti, slepiantys savo žaizdas, neatviri ir veidmainiai? O tada norime, kad Dievas mums atvertų malonių versmes...“ – susimąstymui kvietė ganytojas, pridurdamas apie Jėzaus palaiminimą tiems, kurie tiki nematę. „Aš nežinau, ar man tinka šis palaiminimas. Nors nesu palietęs praverto Jėzaus šono, bet esu matęs daug gyvenimo sulaužytų žmonių, kuriuos tikėjimas išgydė.“

O kaip yra su manimi?

Pamokslo pabaigoje vysk. A. Jurevičius pastebėjo, kad daugelyje parapijų veikia maldos grupės, tačiau joms neretai iškyla pavojus užsidaryti savo kiaute ir nebūti atviroms naujiems nariams. Tuomet jos tiesiog tampa uždarais klubais: „Viena istorija pasakoja apie žmogų, labai norėjusį prisijungti prie konkrečios maldos grupės, bet jis jautėsi nepriimtas ir maldoje dėl to guodėsi Dievui, kuris jam atsakė, jog ši maldos grupė yra tokia uždara, kad net pačiam Dievui sunku ten pakliūti“, – šmaikščiai kalbėjo ganytojas, linkėdamas kiekvienam nebijoti atverti Jėzui savo žaizdų ir tuomet pajusti Jo gydančių žaizdų galią.

Po Šv. Mišių sekė praktinė dvasinio savęs auginimo dalis – pasimokyti atvirumo ir naujų kovos su savo broliu asilu kovos būdų visi, kas galėjo paeiti, patraukė į Kryžiaus Kelio Kalnus.

Švč. Mergele Marija, užtarki mus, malonių Tavo prašančius!

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko