Kronika

Šv. Antano Paduviečio minėjimo dieną (2024 m. birželio 13 d.) Telšių katedroje įvyko iškilmingos pamaldos, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Koncelebravo katedros kapitulos nariai bei kunigai svečiai.

Ganytojas homilijoje svarstė klausimą dėl šv. Antano kilmės. „Portugalai jį vadina Lisaboniečiu, o italai – Paduviečiu. Pristatydamas šv. Antano kelionę į misijas buriniu laivu, vyskupas atkreipė dėmesį, jog išplaukus iš uosto pasikeitė vėjas, kuris laivą nuvairavo prie Sicilijos krantų. O vėjas juk yra Šventosios Dvasios simbolis. Tad Dvasios vedamas šv. Antanas atsidūrė Italijos žemėje ir pradėjo apaštalauti tarp krikščionių. Tai žymiai sunkiau, negu būti misionieriumi tarp pagonių. Vyskupas akcentavo misijų savame krašte svarbą, nors tas kraštas ir yra priskiriamas prie krikščioniškų kraštų. Būti misionieriumi tarp savų yra sunkiausia, bet Antanui pavyko.

Kodėl jam taip sekėsi pamokslauti ir atrakinti žmonių širdis? Šv. Antanas nedrįso pamokslauti ir mokyti teologijos tol, kol negavo leidimo iš šv. Pranciškaus. Pranciškus jam leido, atsiųsdamas tokį laišką: „Pritariu, kad tu vienuolius mokytum šventosios teologijos, kad šios studijos neleistų užgesti maldai ir pamaldumo dvasiai“ – kaip gražiai palinkėta ir pasakyta. O dažnai teologiją studijuojantys ir kitus mokantys patys pakyla į pagundą, apleidžia pamaldumą...

Mes žinome, kad Dievas per šv. Antaną įvykdė daug įstabių dalykų. Netgi yra išleista šv. Antano stebuklų knyga. Tad jis turėjo didžiulę pagundą puikuotis tais stebuklais, bet taip neįvyko. Štai vienuose namuose padaręs stebuklą jis tuoj pat pasišalino net iš to kaimo. Apie tai taip parašyta: „Kaip tikras nuolankaus Kristaus mokinys jis tuoj pat iškeliavo iš tos vietos, kad žmonės nepradėtų jo šlovinti“. O štai kitoje vietoje išgydęs vaiką jis paprašė apie nutikimą niekam nepasakoti tol, kol jis bus gyvas. – Garbė tebūnie Dievui, o ne Jo šventiesiems.

Šv. Antanas mūsų krašte labiausiai žinomas kaip pasimetusių globėjas. Dažniausiai kreipiamės, kai pametame kokius daiktus, ar tiesiog pamirštame, kur juos padėjome. Daugelis liudija, kad vos tik pasimeldė ir paprašė šv. Antano (kas mintimis, o kas atvyko į bažnyčią jo pagerbti), daiktai atsirasdavo.

Kad daiktas pasimeta, tai mums jo gaila. O kaip su žmogumi, kuris yra gyvenime pasimetęs: praradęs tikėjimą, gyvenimo prasmę ir tikslą. Žymiai daugiau turime melsti už žmones, kad per šv. Antano užtarimą jie grįžtų pas Viešpatį, grįžtų į Bažnyčios glėbį. Juk ir Viešpats Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti, kad buvo pražuvę. Jėzus atėjo ieškoti, o šv. Antanas nori tobulai sekti Viešpatį. Jis taip pat padeda ieškoti pasimetusių žmonių ir veda juos prie Jėzaus.“

Baigiantis šv. Mišioms buvo pagerbtos šv. Antano relikvijos, padėkos ir sveikinimo žodį tarė Katedros kapitulos pirmininkas kan. dr. Algis Genutis. Kanauninkai prisiminė vysk. Antaną Vaičių ir pasimeldė prie jo kapo.

Po pamaldų įvyko kapitulos posėdis, kurio metu buvo apsvarstytas ir patvirtintas atnaujintas Katedros kapitulos statutas.

Telšių vyskupijos kurijos informacija