Kronika

Atsiliepdami į Vyskupų sinodo generalinio sekretoriato kvietimą ir vadovaudamiesi LVK sinodinio posėdžio 2024 m. vasario 1 d. pasiūlytais klausimais, Telšių vyskupijos dvasininkai turėjo sinodines diskusijas dekanatuose. Džiugina tai, kad visuose vienuolikoje susitikimų dalyvavo ir Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Kartu su savo ganytoju dvasininkai ieškojo maldos dvasioje pagimdytų įžvalgų, teikė įvairių pasiūlymų, diskutavo ir svajojo. Apibendrinant sinodinių pašnekesių vaisius paminėtini yra šie:

- Sinodinė nuotaika. Paprastai dekanato kunigų susirinkimai vykdavo konferencijos metodu: pagrindinis pranešėjas sėdėdavo už stalo, o kiti – salėje susėdę klausydavosi, t. y. vienas mokydavo, o kiti – mokėsi. Susėdimas ratu kartu su vyskupu ir išsakymas tai, ką iš tiesų galvoji (o ne tai, ką reikia sakyti), dvasininkams buvo maloni staigmena. Šis metodas padeda išsivaduoti iš klerikalinių nusiteikimų ir skatina kartu su kitais tikėjimo broliais bei seserimis ieškoti atsakymų.

- Bendradarbiavimo patirties trūkumas. Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje trūksta bendradarbiavimo su pasauliečių tarybomis patirties. Vyresnio amžiaus kunigai tai priima kaip trukdį jų veiklai, o kai kurie – kaip kunigo teisių „suvaržymą“. Būtina skatinti bendrystę tarp dvasininkų ir pasauliečių vienoje Bažnyčios misijoje.

- Daugelis klebonų nejaučia skirtumo tarp ekonominės (kanoniškai privalomos) ir pastoracinės (kanoniškai patariamos) tarybos, todėl visus klausimus svarsto bendrai. Ateityje būtina išgryninti šių tarybų veiklos sritis. Kol nedaroma aiškaus skirtumo, tarybose dažniausiai svarstomi tik ekonominiai bei ūkiniai klausimai.

- Kvietimas svajoti. Pastoracinės tarybos užduotis – pradėti svajoti apie parapijos veiklą, t. y. kokią parapijos bendruomenę aš norėčiau turėti, kaip pakviesti daugiau žmonių į sekmadienio Eucharistijos šventimą, ko trūksta mūsų bendruomenei, kad ji taptų misionieriška ir t.t. Visų šių svajonių tikslas - pagimdyti parapijos viziją ir siekti jos įgyvendinimo.

- Skirtumai tarp didesnių ir mažesnių parapijų. Didesnės parapijos ir dekanatų centrai turi pastoracines tarybas, tačiau mažesnėse dekanato parapijose jų arba nėra, arba jų veikla yra tik formali. Dekanai patarė bent kartą per metus dekanato centre organizuoti viso dekanato parapijų pastoracinių tarybų narių mokymus, kurių metu būtų pasiekti šie tikslai:

a) padrąsintos mažųjų parapijų neskaitlingos tarybos;
b) pasidalinta pastoracinių tarybų veikimo patirtimi ir idėjomis;
c) dekanato mastu būtų suvienodintas sielovados stilius, metodai ir būdai. Taip dekanate būtų organizuojama vieningesnė pastoracija.

- Ugdyti Dievo žodžio skaitovus. Pasiūlyta vyskupijos mastu organizuoti skaitovams ugdymo susitikimus, kuriuose būtų keliama jų kvalifikacija, o ir jie patys pasijustų, kad yra reikalingi ir svarbūs ne tik parapijai, bet ir dekanatui bei vyskupijai. Šią kilnią misiją prisiėmė vykdyti vyskupijos Katechetikos centras.

- Skaidrumas išvaduoja kunigą. Veikimas išvien su tarybomis įneša daugiau skaidrumo ir išvaduoja kunigą iš bereikalingų įtarinėjimų. Parapija tampa labiau bendruomeniška ir bendrai atsakinga už Bažnyčios misiją. Prieita išvados, kad žmogui Bažnyčia labiau svarbi tampa tuomet, kai jis pats save „įdeda“ į bendruomenę, t. y. prisideda prie jos veiklos.

- Nuolatinis dvasininkų ugdymas. Aptariant nuolatinio dvasininkų ugdymo procesą kunigai pageidauja įtraukti daugiau temų iš liturgijos, kanonų teisės, sielovados, Visuotinės Bažnyčios aktualijų, etiketo ir kt.

- Uždarumas dusina Bažnyčią. Dvasininkai pastebi, kad dalis parapijoje veikiančių grupių nesvetingos naujiems nariams ir yra labai uždaros, pvz. garbaus amžiaus sulaukę choro dalyviai nenori priimti jaunesnių, Caritas grupė nesvetinga ateinantiems naujiems savanoriams... Kai kurios maldos grupės yra tokios uždaros, kad net ir Dievui ten sunku patekti... Ieškota būdų, kaip pralaužti uždarumo kiautą ir atsiverti Dievo teikiamam naujumui.

- Išreikštas pageidavimas, kad pastoracinė taryba taptų kanoniškai privaloma, tačiau tuo pat metu reikėtų platesnio jos veikimo išaiškinimo ir reglamento. Pageidaujama didesnio aiškumo dėl parapijos apibrėžimo, nes daugelyje mažų „parapijų“ nebėra jokios parapijos bendruomenei būdingos veiklos (katechezė, reguliarus sakramentų teikimas ir kt.), t. y. nebeliko žmonių, todėl iš kitur atvykstantis kunigas vykdo įprastinį aptarnavimą, kurio pasiūla dėl gyventojų trūkumo ir kunigo užimtumo didėjimo taip pat mažėja. Apie jokį misionierišką polėkį ten net nesvarstoma.

Dvasininkai išreiškė norą ne tik tęsti pradėtus pašnekesius, bet ypač bandyti įvykdyti diskusijose gimusias idėjas bei išsikeltus tikslus.

Telšių vyskupijos kurijos informacija