Kronika

Didžiojo ketvirtadienio rytą (2024 m. kovo 28 d.) Telšių vyskupijos kunigai kartu su savo ganytoju katedroje šventė Krizmos šv. Mišias. Nuo pat gavėnios pradžios kunigai dvasiškai ruošiasi šiam įvykiui, nes Mišių metu yra atnaujinami Kunigystės pažadai, šventinami katechumenų, ligonių bei krizmos aliejai, skirti sakramentams teikti.

Homilijoje ganytojas komentavo pranašo Izaijo ištrauką apie kunigams suteiktus du vardus: „O jūsų vardas bus Viešpaties kunigai, jūs vadinsitės mūsų Dievo tarnai.“ Pirmasis vardas – Viešpaties kunigai tarsi pakelia nuo žemės, nes parodo galingą Dievo veikimą per kunigus, tačiau iškyla pavojus išpuikti dėl to. O ant žemės mus vėl nuleidžia antrasis vardas – Dievo tarnai, nes primena apie tarnavimą Dievui ir Jo mylimiems žmonėms.

Kunigystėje visuomet yra ši švytuoklė: juk kunigas atstovauja Kristų ir veikia Jo vardu, tačiau – kunigas taip pat yra žmogus su savo charakteriu, tam tikromis silpnybėmis ar net ydomis. Seminarijoje praleisti metai daug ydų išrovė, tačiau jos yra labai gajos ir vėl kelia galvas, todėl vėl reikia kviesti Viešpatį į pagalbą ir kovoti.

Per šią gavėnią turėjome susitikimus dekanatuose, kuriuose svarstėme nepaprastai svarbius klausimus: kaip atgaivinti parapijas, kaip pasitelkti pasauliečius, kaip padaryti Bažnyčią misionierišką ir svetingą. Taip pat labai svarbus klausimas buvo ir dėl nuolatinio pasauliečių bei kunigų ugdymosi, nes visi esame mokiniais Kristaus mokykloje. Vargas tam dvasininkui ar pasauliečiui, kuris apleidžia mokinystės kelią ir nustoja būti Kristaus mokiniu.

Visuomenėje yra daug tendencijų, kurios žlugdo ir liūdina, tačiau negalime nematyti ir to šaltinio, kuris gaivina kiekvieną Dievu pasitikintį žmogų. Štai pop. Pranciškus, susitikęs su Romos vyskupijos kunigais taip jiems kalbėjo: „Kunigo tarnystė – tai ne tiek veiklumas, kiek buvimas su Viešpačiu, nuo kurio labiausiai priklauso pastoracinės veikos vaisiai. Viešpats yra kunigo atgaiva. Kunigą guodžia Viešpaties gailestingumas, jo malonė, kuri vienintelė padaro įmanomą apaštališkąją veiklą, padeda ištverti nesėkmes, būti klusniems ir kantriems.“

Iš šio popiežiaus pasakymo labiausiai stebina netikėtas minties šuolis: „Viešpats yra kunigo atgaiva“. – Ne internetas, ne kelionės, ne žvejyba ar medžioklė, bet – Viešpats!

Vyskupas homilijoje citavo ištrauką iš Mišiolo įvado, kurioje sakoma: „Švęsdamas Eucharistiją kunigas turi tinkamai bei nuolankiai tarnauti Dievui ir žmonėms ir taip laikytis bei šventus žodžius tarti, kad tikintieji pajustų, jog tarp jų tikrai yra Kristus.“

Liturginės nuostatos labai aiškiai sako, jog visa kunigo veikla – rodyti Kristų. „Kaip kunigas turi gyventi, kalbėti, elgtis ir melstis, kad tikintieji pajustų, jog tarp jų tikrai yra Kristus?“ – retoriškai klausė vyskupas ir pažadėjo: „mes dar ne kartą susėsime ratu ir kalbėsimės, melsimės ir ieškosime Dvasios įkvėptų sielovados būdų, kad Dievas būtų mūsų atgaiva ir kad mūsų bendruomenės žmonės pajustų, jog Kristus tikrai yra mūsų tarpe“.

Po pamaldų gausus dvasininkų būrys padarė bendrą nuotrauką, kartu pietavo, išsidalino šventuosius aliejus ir atnaujinę savo kunigystę išskubėjo į parapijas.

Telšių vyskupijos kurijos informacija