Kronika

2022 m. gruodžio 23 d. Žemaičių Kalvarijos bazilikoje įvyko vysk. Jono Borutos SJ laidotuvių Mišios, kurioms vadovavo kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Homiliją pagal Jn 11,17-27 skelbė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Pateikiame žemaičių ganytojo išsakytą homilijos tekstą.

Evangelijoje girdėjome Kristaus apsilankymo Lozoriaus laidotuvėse istoriją. Morta išeina Jėzaus pasitikti. Apie ką gi kalba du laidotuvėse susitikę žmonės? – Apie ką mes kalbėtume? – Pasidalintume prisiminimais, pareikštume užuojautą, liūdėtume kartu... O štai Jėzus, atėjęs į laidotuves ir sutikęs Mortą, kalba apie gyvenimą.

Morta išreiškia stiprų tikėjimą: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs...“ – Tuo ji išpažįsta, kad ten, kur yra Dievas, ten, kur Viešpatauja Jėzus, ten nėra mirties, bet tik gyvenimas.

Esame Kristų tikintys ir savo gyvenimą Viešpačiui pavedę žmonės. Katekizmas sako, kad „visų sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo“ (KBK 1680). – Kaip matome, mūsų tikslas – per mirtį įeiti į Gyvenimą.

Mūsų mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Atkreipkime dėmesį, kokia aukšta šioje bazilikoje velykinė žvakė, simbolizuojanti mirtį nugalinčią Kristaus šviesą. Juk Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. O Bažnyčia, kaip ta geroji motina, neša kiekvieną krikščionį savo glėbyje jo žemiškos kelionės metu, o mirusiuosius palydi, kad atiduotų į dangiškojo Tėvo rankas. Mes taip pat norime šiandien savo maldos glėbyje nešti mūsų mylimą ganytoją vyskupą Joną Borutą į dangiškojo Tėvo glėbį.

Pirmą kartą su tuomet dar kunigu Boruta susitikau Vilniaus arkikatedroje bazilikoje 1989 metais. Po Vilnių pasklido gandas, kad tam tikrą savaitės dieną į šv. Kazimiero koplyčią renkasi jaunimas ir klausosi tęstinių pamokslų apie Dievo buvimo įrodymus. Nuėjau ir aš. Mišias aukojo man nematytas kunigas – tai buvo kunigas Boruta, kuris po Evangelijos vietoj pamokslo dėstė šventųjų Augustino ir Tomo Akviniečio išplėtotus Dievo buvimo įrodymus. O tai atrodė maždaug taip: kun. Boruta užsimerkdavo ir taisyklinga lietuvių kalba maloniu tyliu balseliu dėstė mums gilias filosofines tiesas. Nors tai trukdavo apie pusvalandį ar dar ilgiau, bet po savaitės žiūrėk – ir vėl šv. Kazimiero koplyčia pilna jaunimo. Iš po sovietijos pado išėję mes nieko panašaus nebuvome girdėję. O kai jau buvau seminarijoje ir teodicėjos dėstytojas dėstė tas pačias temas, man ten nebuvo kas veikti, išklausius kunigo Borutos kurso.

Brangieji,
Jo gyvenimo istorija, kurią prieš šv. Mišias turėjote galimybės išklausyti, yra tikrai pamokanti. Neseniai pop. Pranciškus parašė dokumentą apie šventumą, kuriame taip rašo: „Tepadeda Dangus tau suvokti, kokį žodį, kokią Jėzaus žinią Dievas trokšta perteikti pasauliui tavo gyvenimu“ (Gaudete et exultate 24). Kiekvienas mes nešame tam tikrą gyvenimo žinią, kurią per mus Dievas nori perteikti pasauliui.

O kokią Dievo žinią paliko mūsų ganytojas vyskupas Jonas?

1) Nenusiminti, jei kas nepavyksta, bet ieškoti tame Dievo valios. Kuomet sovietai jam užtrenkė duris mokytis Kauno kunigų seminarijoje, jis nenusiminė, bet ir toliau ieškojo Dievo valios. Taip Dievas jam padovanojo brolius jėzuitus bei studijas pogrindžio kunigų seminarijoje ir jis visgi tapo kunigu.

2) Mokslas ir tikėjimas yra žmogui dvi svarbios šviesos. Būdamas aukšto išsilavinimo fizikas, atomo fizikos žinovas, jis dažnai girdėdavo ateistų tvirtinimą, kad mokslas ir tikėjimas nesuderinami. Pažinęs giliausias mokslo hipotezes ir tikėjimo tiesas vyskupas Jonas patvirtino, kad žmogui reikia mokslo šviesos, bet dar labiau reikia krikščioniškojo tikėjimo šviesos.
Kas esate vairuotojai, žinote, jog automobilis turi trumpąsias ir ilgąsias šviesas. Mokslas – kaip trumposios šviesios nušviečia daug, bet įsijungus ilgąsias šviesas, pasitelkus tikėjimą, matome pilnesnį vaizdą. Ilgosios šviesos jokiu būdu nesumažina trumpųjų šviesų reikšmės.
Vadovaudamasis šia logika vysk. Jonas inicijavo Lietuvių Katalikų mokslo akademijos atkūrimą, pradėjo studentų sielovadą ir dėstė Vilniaus universitete, rūpinosi jėzuitų gimnazijų atkūrimu.

3) Misijinis užmojis. Vedamas troškimo skleisti Dievo žodį, pogrindžio kunigas Jonas Boruta nuvyko į Ukrainą padėti kitam ten dirbančiam kunigui, bet buvo greitai demaskuotas ir turėjo grįžti bei pogrindžio sąlygomis ieškoti kitų būdų skleisti Dievo tiesą.

4) Meilė tiesai ir noras ja pasidalinti pilnai pasireiškė kunigo Jono bendradarbiavime leidžiant pogrindinį leidinį – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Areštavus Kronikos redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, nuo 1983 metų jo vietą užėmė kun. Jonas Boruta.
Tuo pačiu pasireiškė jo dėmesys Lietuvos bei Bažnyčios istorijai. Sovietai iškraipydavo istorinius faktus, o bandymų perrašyti istoriją ir ją savaip pateikti netrūksta ir šiandien. Tad Boruta ėmėsi šio darbo ir pasiekė svarbių rezultatų dėstydamas Lietuvos bažnyčios istoriją net Vilniaus universitete ir šia sritimi sudominęs daug studentų, kuriuos šiandien pažįstame kaip profesionalius istorikus.

5) Vyskupas pasižymėjo kaip Dievo vyras ir kaip rūpestingas ganytojas. Vedė daug rekolekcijų, dvasinių susikaupimų, konferencijų, kurių net sunku būtų suskaičiuoti. Ganytojaudamas Telšiuose pasižymėjo, panašiai kaip Bažnyčios mokytojas, nes jo ilgoki pamokslai siekė perteikti kuo daugiau dvasinių dalykų ir kuo išsamiau pamokyti klausytojus Dievo kelių. Mane kaip Telšių vyskupą stebina vyskupo Borutos uolumas lankant parapijas ir teikiant sutvirtinimą kiekvienoje, net ir mažiausioje parapijoje. Tokį lygį aš kažin ar pasieksiu...

6) Būnant Telšių ganytoju pilnai neatsiskleidė jo kaip jėzuito, kaip vienuolio kelias. Tačiau šv. Ignaco Lojolos dvasingumas – dvasinės pratybos buvo jo didžiulis ramstis dvasiniame gyvenime. Galbūt daug ką nustebino jo pasirinkimas atgulti po mirties Žemaičių Kalvarijoje šalia kunigo Petro Lygnugario SJ (†1985) kapo. Pasirodo, kad kunigas P. Lygnugaris buvo jėzuitas ir vyskupo Borutos mamos kapelionas Plungės gimnazijoje. O kiek vėliau kunigas P. Lygnugaris buvo ištremtas ir kalėjo kartu su vyskupo Borutos tėvu. Tad juos abu siejo daug bendrų dalykų. Dėl vyskupo pareigų negalėdamas fiziškai būti arti Jėzaus draugijos narių, jis panoro, kad po mirties jo kūnas būtų šalia vienuolių, vienuolių kapavietėje.

Šis mėnuo Lietuvos katalikams yra sunkus ne tiek dėl aukštų energijos ar šildymo kainų, bet dėl to, kad per gruodį Lietuva neteko berods septynių kunigų iš skirtingų vyskupijų. Girdėjau tokį pasakojimą, kad kai lietuviai kunigai sugūžėjo į dangų, prie jų dar ir keletas žemaičių prisidėjo, kilo sąmyšis. Tuomet šv. Petras nusprendė, kad reikia iš Lietuvos pasikviesti ir vyskupą, kad duotų kunigėliams drausmės. Tad parinko ir pasišaukė tam vyskupą Borutą... Iš mūsų krašto aštuntą dvasininką šį mėnesį.

Grįžkime tad vėl iš dangaus į žemę, prisiminkime iš Evangelijos Kristaus ištartus žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžiaus“. – Ištaręs šiuos žodžius Jėzus, tarsi per katekizmo pamoką paklausė Mortos: „Ar tai tiki?“ – Morta atsakė: „Taip, Viešpatie, aš tikiu...“

Kristus ir šiandien per Bažnyčią skelbia tą pačią žinią ir nori to paties kiekvieno paklausti: „Ar tai tiki?“ Nuo mūsų atsako Dievui daug kas priklauso.

Mes tikime, jog ateis laikas ir išgirsime, kaip anuomet Lozorius, iš mirties miego mus žadinančius Kristaus žodžius. Todėl, sprendžiant gyvenimo ir mirties problemas, mūsų požiūris iš esmės pasikeičia, jei apie mirtį mąstome ne kaip apie savo gyvenimo pabaigą, bet kaip apie naujo, nuostabaus, amžinojo gyvenimo pradžią, kada mąstome apie tai, jog esame amžini, jeigu vieni kitiems padėdami, vieni kitų naštas nešiodami, pasieksime amžinosios Tėvynės krantus, prie kurių jau švartuojasi mūsų mylimas ganytojas Jonas Boruta.