Kronika
2021 m. lapkričio mėn. 18 dieną Telšiuose buvo minimos Dievo Tarno, vyskupo Vincento Borisevičiaus žūties 75 – osios metinės. Tą dieną 11 val. Telšių vyskupijos Katedroje, kurioje Dievo Tarnas iki pat suėmimo ir įkalinimo nuolat meldėsi, o šiuo metu jos kriptoje ilsisi jo žemiškieji palaikai, vyko iškilmingos Šventosios Mišios, kurioms, koncelebruojant Telšių vyskupijos kunigams, vadovavo Telšių vyskupijos ganytojas Algirdas Jurevičius. Šventųjų Mišių metu giedojo Telšių vyskupijos Katedros viena iš vargonininkų Dalia Pleškienė. Sakydamas pamokslą vyskupas kalbėjo: „Bažnyčioje savo liturgijoje skaito Šventąjį Raštą. Šią savaitę pradėjome skaityti pirmąją Makabiejų knygą, kuri pasakoja apie izraelitų sukilimą prieš okupantus – prieš Seleukidų imperiją. Sukilimas prasidėjo 160 metais prieš Kristų, kuomet imperatorius Epifanas IV paskelbė dekretus, draudžiančius žydų religinę praktiką ir verčiančius aukoti stabams. Skaitinyje šiandien girdėjome apie parodomąją akciją: buvo atvestas įtakingas žmogus Matatijas su savo šeima ir įkalbinėjamas atsižadėti savo tikėjimo bei paaukoti stabams. Jam buvo žadami aukso kalnai: „tada tu ir tavo sūnūs priklausysite prie karaliaus bičiulių; jus apipils sidabru, auksu ir aibe dovanų...“ – koks tai viliojantis pasiūlymas. Tereikia tik išsižadėti tikėjimo ir paaukoti stabams. Atrodo, kad tai tokia smulkmeną, o žadamas auksas, sidabras, dovanos... Bet Matatijas atsisako, pareikšdamas: „Dieve, saugok, kad mes atsižadėtume tikėjimo... Mes neklausysime karaliaus įsakymų ir nenukrypsime nuo savo tikybos nei į dešinę, nei į kairę!“ Brangieji, kai mes girdime šią dieną visame pasaulyje skaitomą tekstą, net nuščiūvame iš nuostabos, nes atrodo, kad Dievas šią ST vietą paruošė šiandien būtent mums. Nes ir mūsų vyskupas Dievo tarnas Vincentas Borisevičius pasielgė panašiai, kaip Biblijos šventieji. O buvo taip: sovietų okupantai norėjo į savo pusę palenkti įtakingiausius visuomenės žmones – dvasininkus, inteligentus bei mokslininkus, nes pasitelkus juos bus lengviau valdyti paprastą liaudį. Taip 1945 m. sovietai areštavo Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių ir mėgino palaužti jo valią siūlydami bendradarbiauti ir rinkti bei perduoti informaciją apie pažįstamų asmenų politines pažiūras. Vyskupas buvo laikinai paleistas iš kalėjimo, kad apsispręstų dėl tapimo informatoriumi. Praėjus dviem paroms nuo išėjimo į laisvę, vyskupas laiške sovietinio saugumo vadovybei rašė: „pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano titulu, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“. Brangieji, Verta sustoti prie šių žodžių, kurie ne tik užtraukė jam nuosprendį, bet atskleidžia labai svarbią tiesą apie jį. Atsakydamas vyskupas mini tris dalykus: - pirmas dalykas, šnipinėjimas ir įskundimas „visiškai nesuderinami su manimi“, - tai reiškia, kad nesuderinami su juo, kaip su žmogumi. Bažnyčia kalba apie seminaristų ir kunigų žmogiškąjį ugdymą, t. y. geras kunigas bus tuomet, jei bus geras žmogus. Vyskupas Vincentas aiškiai paliudijo, kad joks doras ir sąžiningas žmogus negali bendradarbiauti su tikėjimą naikinančiu sovietiniu režimu. Tikras žmogiškumas su tuo nesuderinamas.
- antras dalykas, jis sako, kad tai „nesuderinama su mano titulu“. Jis yra vyskupas, į kurį lygiuojasi ne tik visi vyskupijos kunigai, bet ir pasauliečiai. Jei vyskupas taps KGB bendradarbiu ir tikėjimo išdaviku, tai koks bus tuomet požiūris į Bažnyčią? Jis išduos tyrąją Kristaus Sužadėtinę – Bažnyčią ir išduos tuos žmones, kuriems Dievas jį paskyrė būti geruoju ganytoju.
- trečias dalykas, kurį vyskupas Vincentas įvardijo, kad kitų žmonių skundimas „nesuderinami su mano sąžine“. Sąžinė – tai Dievo balsas žmogaus širdyje. Taip jau yra, kad pasitaiko labai sudėtingų situacijų, kuriuose nežinoma, kaip pasielgti. Tuomet reikia klausyti savo sąžinės, nes žmogus, kurie elgiasi pagal teisingai suformuotą sąžinę, niekuomet nenusikals. Įvardinęs agresoriams šias tris priežastis, Dievo tarnas Vincentas ryžtingai pareiškė: „todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“. – Po tokio pareiškimo jis vėl neužilgo buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme sušaudant. Tai įvyko lygiai prieš 75-erius metus. Ankstyvoji Bažnyčia labai gerbė kankinius, kurie prarasdami gyvybę atrasdavo gyvenimą. Kankinystė yra autentiškiausias tikėjimo išpažinimo būdas. Didžiulė dovana, kad Telšių vyskupija, palyginus dar jauna, turi ganytoją, kuris už savo kaimenę, t. y. už kiekvieną iš mūsų paguldė savo gyvybę. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę guldyti už brolius“ – sakė Viešpats. Persekiotojai ir tikėjimo niekintojai vyskupo kūną paslėpė, įslaptino jo palaidojimo vietą, nes žinojo, jog žmonės ateis, gerbs, melsis ir prisimins jo auką. Tik prieš 22 metus (1999 m.) jo žemiškieji palaikai buvo atrasti ir iškilmingai palaidoti mūsų katedros kriptoje. Dievo tauta jaučia, kad vyskupas Vincentas vertas ypatingo pagerbimo, nes esame pradėję paskelbimo palaimintuoju procesą ir tikimės, kad Dievui laiminant mes oficialiai galėsime kreiptis į jį kaip į mūsų užtarėją ir gynėją pas Dievą. Katedros kriptoje ilsisi jo žemiškieji palaikai, laukdami tos akimirkos, kai bus iškelti į altoriaus garbę. Neapsileiskime ir mes, kai mums sunku, maldoje kreiptis, kad Dievo tarnas Vincentas mus užtartų. Nors negalime to dar daryti viešai, bet privačiai visuomet galime melsti jo pagalbos. Evangelijoje girdėjome, kad Kristus verkė dėl Jeruzalės, kuri praleido progą priimti Dievo malonę ir Jo ramybę. Taip pat ir mes nepraleiskime progos semtis tvirtybės iš mūsų ganytojo vyskupo Vincento Borisevičiaus. Nors šiandien yra jo mirties diena, tačiau tame yra ir džiaugsmo. Juk blogio jėgos nepajėgė paslėpti savo tamsių darbų; po daugelio metų tiesa paaiškėjo ir buvo nugalėtas melas. Įvyko kažkas panašaus, kaip per Kristaus kančią – didįjį penktadienį saulė aptemo, bet Velykų rytą Prisikėlusiojo šviesa nušvietė pasaulį. Taip ir čia: iškelkime iš istorijos užmaršties Dievo tarno Vincento gyvenimo auką, kad galėtume tvirtai žengti į užtikrintą ateitį. Amen“.
Po Šventųjų Mišių Katedros kriptoje, kur ilsisi Dievo Tarno žemiškieji palaikai, parvežti iš Vilniaus 1999 m. rugsėjo mėnesį, melstasi, kad kankinys Vincentas Borisevičius būtų iškeltas į altorių garbę.
Po pamaldų Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko dvasininkų susirinkimas. Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius susirinkimo metu susirinkusiesiems išsamiai pristatė pirmąją Sinodo temą: „Kelionės bendrakeleiviai. Susitikimas“. Vyskupas nagrinėjo Sinodo metodiką, aptarė klausimus, būdus kaip vesti susitikimus. Tema buvo aptarta ir išnagrinėta, pateikta metodinė medžiaga.
Antroje susirinkimo dalyje Telšių vyskupas kalbėjo apie svarbius einamuosius klausimus. Ganytojas pateikė medžiagą kaip parengti parapijose metinį pranešimą apie parapijos gyvenimą, vykstančius procesus, vykdomas veiklas ir procesus. Taip pat ganytojas kalbėjo apie darbo su jaunimu patvirtintas taisykles, jų taikymą bei prevenciją. Numatyta, jog išsamiau tuo klausimus artimiausiu metu kalbės atvykęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas. Ganytojas taip pat pasidalino įžvalgomis apie metinę parapijinę katechezę, pasirengimą sakramentams ir kitais metais numatomą Sutvirtinimo sakramento teikimo tvarką. Susirinkimas baigtas bendra malda ir pietumis.
Po pietų Telšių vyskupijos kurijoje vyko Telšių vyskupijos kunigų tarybos posėdis, kuriam pirmininkavo Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius. Posėdžio metu buvos spendžiami svarbūs vyskupijos reikalai, svarstomi įvairūs aktualūs klausimai.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
