Kronika

Šimtmečio metais Dievas praturtino Telšių vyskupiją nauju kunigu. 2026 m. liepos 31 d. Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje vysk. Algirdas Jurevičius kunigu įšventino Igną Šopagą, šiemet baigusį Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją. Kun. Ignas yra kilęs iš gausios tikinčių tėvų šeimos, gimęs ir užaugęs Kretingos parapijoje.

Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas pasveikino šventinamąjį, jo tėvus, gausų brolių būrį bei seserį. Ganytojas priminė, kad kunigystės šventimai teikiami šv. Ignaco Lojolos minėjimo dienoje. Vardai Ignas ir Ignacas yra kilę iš to paties lotyniško žodžio, reiškiančio ugnį. Vyskupas kvietė melsti Šventosios Dvasios ugnies ir dvasinio užsidegimo vyskupams, kunigams bei pasauliečiams.

Koncelebracijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, gausus būrys kunigų iš įvairių vyskupijų, ateitininkai bei gausus būrys tikinčiųjų pasauliečių. Šventinamąjį vyskupui pristatė Vilniaus kunigų seminarijos rektorius kun. Mindaugas Bernotavičius.

Homilijos metu vyskupas kalbėjo: „Prieš einant į didžiąją kunigystės erdvę norėtųsi išgirsti ką nors gražaus apie tai, kaip kunigas mylimas ir gerbiamas; norėtųsi pamatyti bendruomenes ir parapijas, kurios taip ilgesingai laukia kunigų... Dievo tauta nuolat meldžia naujų pašaukimų ir trokšta turėti savo tarpe Dvasios įkvėptų žmonių.

Gali pasirodyti, kad šiai dienai Bažnyčios skirtos Dievo žodžio ištraukos nepalaiko šios nuotaikos. Ištraukoje iš Jeremijo knygos pranašas perduoda tautai žinią, kurią Dievas buvo jam pavedęs. O ką gauna mainais? – Tautos atsivertimą, klusnumą Viešpaties balsui? – Tikrai ne! Vietoj to klausytojai sučiupo Jeremiją ir grasino mirtimi. Visa tai atsitiko ne kokiame nors chuliganų pamėgtame tamsiame akligatvyje, bet Viešpaties namuose.

Ne ką geriau sekėsi ir Viešpačiui Jėzui, kai jis apsilankė savo tėviškės Nazareto sinagogoje. Žmones apėmė prieštaringi jausmai: jie stebėjosi jo mokslu ir kartu piktinosi juo, kad jis kalba kaip pranašas Dievo vardu. Evangelija pastebi, kad „dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų“. Visa tai taip pat vyko ne turgaus aikštėje, bet Dievo namuose – sinagogoje.

Šios Šventojo Rašto ištraukos parodo, jog pasaulyje nėra aiškiai atskirtos sacrum ir profanum sritys, nes švenčiausioje vietoje – Dievo namuose gali vyrauti abejingumas, netikėjimas ir priešiškumas. Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet pasaulietiškiausiose vietose įsižiebia tikėjimo žiežirba. Tuomet nerimas, baimė dėl ateities ir silpnumo patirtis išsiveržia į galingą tikėjimo išpažinimą.

Apie tai liudija ir šios dienos šventasis Ignacas Lojola. Jis buvo taip paniręs į pasaulio tuštybių vaikymąsi ir troško vien tik sau didžiausios garbės, kol nepatyrė sužeidimo, kuris jį ilgam paguldė į lovą. Toje situacijoje įvyko vertybių perkainojimas, atsivertimas ir noras ieškoti ne didesnės savo, bet didesnės Dievo garbės. Taip gimė Dvasinės pratybos ir noras kiekvienoje situacijoje, net ir pačioje bjauriausioje, ieškoti Dievo valios ir klausti: „Viešpatie, ką nori man tuo pasakyti?“ – Patirtis rodo, kad Dievas kalba savo Bažnyčiai net per nepasisekimus, ilgainiui viską išvesdamas į gera.

Kunigas yra tas asmuo, kuris kaip kempinė, yra pasirengęs sugerti viską: ir Dievo malonės rasą, ir pamazgų pylimą, o taip pat išgyventi ir sausros periodus. Viskam tam Viešpats duoda jėgų ir stiprina, jei tik mūsų žvilgsnis, panašiai kaip ir apaštalo Petro, yra nukreiptas į Jėzų. Tuomet mes kartu su Petru galime drąsiai žengti per istorijos bangas.

Užsiminiau apie buvimą vienoje valtyje su apaštalu Petru. Šiandien apaštalas Petras mums kalba per popiežių Leoną XIV, todėl Bažnyčioje yra svarbi bendrystė, kuri išlaiko visos didžiulės pasaulyje išplitusios Katalikų Bažnyčios vienybę. Klusnumas vyresniesiems ir nuoširdus bendravimas įsiklausant į kito nuomonę, labai padeda išlaikyti Bažnyčios vienybę ir pačiam neatsiskirti nuo vynmedžio, nuo Kristaus.“

Kai šventinamasis davė kunigystės pažadus, Dievo tauta šaukėsi šventųjų užtarimo giedodama Visų šventųjų litaniją. Tuomet šventinamasis Ignas meldėsi gulėdamas kniūbsčias ant žemės.

Kunigystės šventimai teikiami vyskupo rankų uždėjimu ir specialia malda. Uždėjus vyskupui rankas ant šventinamojo galvos, tą padarė ir visi dalyvavę kunigai. Tai ženklina, kad jie priima naująjį kunigą į presbiterių (kunigų) luomą. Šventinamojo rankos buvo pateptos chrizmos aliejumi. Jaudinanti akimirka įvyko tuomet, kai atnašas pirmajai šv. Mišių aukai neopresbiteriui atnešė jo mama ir tėtis.

Po šv. Mišių sveikinimo žodį tarė vysk. Linas. Jis prisiminė, kaip būdamas Kretingos parapijos klebonu patarnautoju turėjo mažąjį Igną, kuriam dėl jo mažo ūgio nelengva buvo pritaikyti liturginį rūbą. Anot vysk. Lino, kun. Ignas sulaužė stereotipą, kad iš Kretingos stojama tik į pranciškonus. Pasirodo, jog įmanomos ir kitos opcijos. Vysk. Linas įteikė kun. Ignui dovaną ir broliškai apsikabino.

Telšių vyskupas įteikė neopresbiteriui daug dovanų: lotyniškai surašytą Kunigystės šventimus liudijantį dokumentą, įgaliojimą klausyti išpažinčių, vyskupijos Šimtmečio šv. Justino medalį ir ... paskyrimą vikaru į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Šis paskyrimas buvo sutiktas audringomis džiaugsmo ovacijomis.

Telšių vyskupijos kurijos kancleris perskaitė ir kitus paskyrimo dekretus, kurie buvo įteikti kunigams. Pasidžiaugta, kad į didžiausią Telšių vyskupijos miestą – Klaipėdą buvo papildomai paskirti du kunigai: kun. Ignas Šopaga ir teologijos licenciato studijas įpusėjęs kun. Paulius Jaraminas.

Šventės nuotaika iš Telšių katedros persikėlė į šventorių, kur susirinkusius linksmino Platelių kapela, o vaišino Telšių kunigų seminarijos šeimininkės.

Viešpats telaimina kunigus ir visą Dievo tautą!

Telšių vyskupijos kurijos informacija