Kronika

Saulėtą liepos 12-osios sekmadienį, paskutinę Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos Atlaidų dieną, giedant Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos chorui, vadovaujamam maestro Irenos Bakanauskienės, patarnaujant Plungės dekanato dvasininkams, dalyvaujant Graikų apeigų katalikų kunigui Igor Drapak, skautų dvasios tėvui, taip pat Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrei Ritai Tamašunienei, Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių merams Audriui Klišoniui bei Antanui Černeckiui, Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriui Daliui Pečiuliui, Plungės pramonininkų sąjungos prezidentui Justinui Šimkui, Plungės ligoninės direktoriui Remigijui Mažeikai, Plungės Kultūros centro direktoriui Romui Matuliui ir didžiulei galybei piligrimų, Pagrindinių Šv. Mišių celebracijai bei paskutinei šių Atlaidų Kryžiaus Kelio Kalnų procesijai vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Dvyliktoji Atlaidų diena tradiciškai buvo skirta Žemaičių Kalvarijos parapijai ir bendruomenėms. Melsta, kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos šventovę toli sklistų, o jos piligrimai iš Žemaitijos, Lietuvos ir pasaulio kasmet patirtų gausių Dievo malonių.

Ši diena taip pat buvo pašvęsta maldai už geradarius bei rėmėjus. Prieš keletą metų buvo atnaujinta sutartis tarp Žemaičių Kalvarijos parapijos ir Plungės pramonininkų sąjungos dėl Kryžiaus Kelio koplyčių priežiūros. Toks bendradarbiavimas tarp parapijos ir verslo struktūrų trunka jau daugiau nei 20 metų. Kiekviena koplyčia turi savo „globėjus“, padedančius parapijos klebonui kun. Modestui Ramanauskui prižiūrėti koplyčių techninę, vizualinę būklę ir jas remontuoti.

Be to, liepos 12-ąją visoje Lietuvoje minimas palaimintasis Jurgis Matulaitis, kuris prieš 100 metų pasiūlė tuometiniam popiežiui naujas Lietuvos vyskupijų ribas, o šis jas patvirtino. Taip buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Telšių vyskupo išrūpintos pal. J. Matulaičio relikvijos buvo iškilmingai įneštos į Baziliką, o Šv. Mišių pabaigoje su jomis ganytojas palaimino visus tikinčiuosius.

Šioje dėkingumo Dievui ir žmonėms iškilmėje buvo perskaityta Jėzaus palyginimo apie sėjėją evangelinė ištrauka. Kviečiame malonų skaitytoją susipažinti su šia tema pasakyta Telšių vyskupo A. Jurevičiaus homilija.

„Prieš akis stovi vaizdas, kaip Jėzus sėdi valtyje ir moko žmones, stovinčius ant kranto. Žmonės alko ne duonos, bet gero žodžio.

Evangelistas pastebi, jog Jėzus moko palyginimais. Dieviškoji tikrovė yra nepalyginamai didesnė už mūsų žodžius, todėl jokie žodžiai nepajėgūs perteikti to, ką Dievas nori mums pasakyti, todėl reikalingi palyginimai.

Dievo Žodis palygintas su sėkla. Psalmėje girdėjome: „Grūdai nukrito į gerą žemę ir išaugę davė derlių“.

Gražu žiūrėti, kaip žemdirbys sėja, dirba, o po to, atėjus metui, surenka gausų derlių. Bet būna ir kitaip. Juk pasitaiko tokie nederlingi metai, kad audros, lietūs ar sausros sunaikina visą derlių ir tenka laukus tiesiog užarti.

Izaijo laikais izraelitai buvo puolę į neviltį, nes nematė Dievo žodžio išsipildymo. Lyg ir buvo kunigų, lyg ir buvo skelbiamas Dievo žodis, tačiau žmonės nematė jo veiksmingumo.

Pranašas Izaijas paskelbė Dievo ištarmę: „Žodis, išeinąs iš mano burnos, pas mane nesugrįžta bergždžias – įvykdo, ko noriu, atlieka, kam siųstas“. Taigi, Dievo žodis palyginamas su lietumi, kuris drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad brandintų sėklą.

Gal ir mūsų bendruomenėje, kai dabar atostogų metas, juntamas tam tikras nuovargis: vienus karštis išbalansuoja, kitiems lietus nuotaiką gadina...
Ar mūsų širdyse taip pat nekyla klausimas: kodėl tas Dievo žodis toks neveiksmingas? Leidžiami katalikiški laikraščiai, žurnalai, turime „Marijos Radiją“, daug rekolekcijų namų, atsiranda vis naujos internetinės prieigos apie tikėjimo dalykus, bet krašte viešpatauja Dievo nepažinimas...

Vis dėlto, Viešpats pažada, jog Žodis nebūna bergždžias, įvykdo savo užduotį – tik, deja, mes rezultato nematome, kadangi žmogui atrodo vienaip, o žvelgiant Dievo žvilgsniu – visai kitaip.

Viena istorija pasakoja apie valstiečio gyvenimą. Jis turėjo vienintelį arklį, su kuriuo dirbdavo žemę ir gabendavo krovinius. Vieną dieną arklys atitrūko ir pabėgo į prerijas. Kaimynai kalbėjo, kokia tai esanti nelaimė. Valstietis tik atsakė: „Ar tai laimė, ar nelaimė – nežinau. Dievas žino.“

Po kelių dienų arklys grįžo ir su savimi atsivedė dar keletą laukinių arklių. Kaimynai vėl kalbėjo, kokia jam dėl to laimė. Valstietis tik atsakė: „Ar tai laimė, ar nelaimė – nežinau. Dievas žino.“

Valstiečio sūnus norėjo apjodinėti laukinius arklius, bet vienas iš jų taip jį metė, kad koją sulaužė. Kaimynai kalbėjo apie tą nelaimę. Valstietis tik atsakė: „Ar tai laimė, ar nelaimė – nežinau. Dievas žino.“

Netrukus prasidėjo karas ir jaunuolis privalėjo eiti į tarnybą, tačiau atvykę kareiviai pamatė jį sužalotą ir paliko namie. Kaimynai kalbėjo, kokia tai laimė. Valstietis tik atsakė: „Ar tai laimė, ar nelaimė – nežinau. Dievas žino“.

Kas yra laimė? Kas yra nelaimė? Kai Viešpats veda, šie žodžiai tampa bereikšmiai, nes mums neduota pažinti visko iki galo. Šiandien įnešėme pal. Jurgio Matulaičio relikviją. Jis savo dienoraštyje taip rašė: „Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būtų šiek tiek švariau ir skaisčiau. [...], kad tik Tavo garbė augtų, platintųsi, kad tik tuo prisidėčiau prie Tavo Bažnyčios tarpimo.“

Šiandien mokslininkai kalba, jog keičiasi klimatas, jaučiasi atšilimas, pasislinks klimato juostos ir keisis dirvožemis, augalai, visa gamta...

Paklausius Jėzaus žodžio, jaučiama, kad žmonių širdyse jau atėjo dykuma: jeigu anksčiau širdys buvo derlinga žemė, į kurią byra Dievo sėkla, tai dabar klimatas labai pasikeitė – vien uolos, akmenys, smėlis, erškėčiai – Dievui sunku įsiterpti.

Jeigu klimatas Dievui jau pasikeitė mūsų širdyse, tai jis pasikeis ir mūsų aplinkoje, gamtoje, pasaulyje, kuriame gyvename. Greitai aplink mus bus dykuma.

Kokia išeitis?

Purenti širdies dirvą, kad pasisavintume kuo daugiau Žodžio, kad Jis mumyse šaknytųsi, augtų ir duotų vaisių. Kito kelio nėra. Reikia kviesti Viešpatį Jėzų į savo gyvenimą. Tuomet atsitiks tai, ką mes girdėjome psalmėje: „Kur tik tavo aplankyta – visur gausus derlius. Dykumoj veši ganyklos, ir kalvos klesti, žaliuoja.“

Šiandien, kai meldžiamės už Žemaičių Kalvarijos parapiją, bendruomenes ir geradarius, prisimename tuos tūkstančius žmonių, kurie statė šią bažnyčią, koplyčias, kurie visa tai šiandien prižiūri, kasmet skirdami lėšų reikalingam remontui. To daug kas nežino, bet atvykę pamato gražiai atrodančius Dievo namus ir jų aplinką. Patikėkite: Dievas irgi mato ir garantuotai atlygina.

Tepražys Viešpaties aplankymo dieną ir mūsų širdies dykumos!”

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės