Kronika

Pasak Telšių vyskupo generalvikaro kan. Viliaus Viktoravičiaus, cementas gali sušlapti tik kartą – po to jis virsta betonu.

Eidami į Kryžiaus Kelio Kalnus, mes taip pat galime sušlapti tik vieną kartą, todėl esą neverta pernelyg jaudintis dėl lietingos liepos 9-osios, kai Žemaičių Kalvarijoje minėjime dvasininkų, pašvęstųjų, seminaristų ir patarnautojų dieną.

Plėtojant šią mintį, būtų galima pridurti, kad sekimas Kristumi Jo Kryžiaus kelyje piligrimų tikėjimą tarsi sustiprino, subetonavo it pamatą, kuris, užėjus gyvenimo audroms, leis išlikti tiesoje bei nepaleisti iš akių prasmės ir tikslo.

Apie cementą prabilome ne be reikalo. Šį darganotą ketvirtadienį tikintiesiems Atlaidų metu patarnavo mažiausio vyskupijoje – Akmenės – dekanato dvasininkai, o Šv. Mišių metu giedojo Akmenės rajono savivaldybės kultūros centro mišrus choras “Cementininkas”, vadovaujamas Žydrūnės Kazlauskaitės bei koncertmeisterės Jelenos Pakatilytės.

Tarp minėto dekanato piligrimų buvo galima išvysti Lietuvos Respublikos Seimo narį Tomą Martinaitį, Akmenės rajono savivaldybės merą Vitalijų Mitrofanovą, vicemerę Ingą Vismantienę ir kitus šios savivaldybės darbuotojus.

Pagrindinėms Šv. Mišioms, kuriose koncelebravo didžiulis būrys kunigų, patarnavo galybė ministrantų bei adorančių, vadovavęs Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis kartu su Telšių vyskupijos tikybos mokytojų Metodinės tarybos narėmis Jovita Kupstiene bei Toma Mackevičiene buvo apdovanotas Telšių vyskupijos šimtmečio proga įsteigtu vyskupijos globėjo – šv. Justino – atminimo medaliu.

Homilijos metu svečias iš Vilniaus pastebėjo, jog šiai dienai skirtas pirmasis Žodžio liturgijos skaitinys iš pranašo Ozėjo knygos mums Dievą pavaizduoja labai įdomiai – sužmogintai. Esą Dievo širdyje įvyksta virsmas, pokytis, nors Dievo širdyje iš tikrųjų neturėtų būti nei požiūrio, nei nuomonės pasikeitimų – juk Dievas yra tobulas, viską pažįsta ir Jam nereikia susidurti su abejonėmis, priimant bet kokį sprendimą. Tačiau šiandien pristatomas Dievas pabrėžtinai myli savo tautą, savo žmones, kiekvieną iš mūsų, stengiasi padėti, tarytum moko vaikščioti, traukia mus prie savęs žmogiškumo ir meilės saitais: “Kaip tėvai glaudžia kūdikį prie skruosto, taip aš jus glaudžiu prie savęs” (plg. Oz 11 1-4).

Vysk. A. Poniškaitis su pastarąja Šv. Rašto ištrauka pateikė aliuziją į Žemaičių Kalvarijos Motinos su kūdikiu paveikslą, kuriame Marija taip pat glaudžia Jėzų prie savo skruosto. Esą čia slypi svarbiausia šios dienos mintis: Marija glaudžia prie savo skruosto kūdikį Jėzų lygiai taip pat švelniai ir meiliai kaip tobulai mylintis Dievas prie savo skruosto, prie savo širdies glaudžia kiekvieną iš mūsų it bejėgį vaiką.

“Toliau Biblijos ištraukoje pasakojama apie to glaudžiamo vaiko neištikimybę ir nuodėmes. Jų daug. Ir vis dėlto, nepaisant tos neištikimybės, nuodėmių ir troškimo pabėgti, Dievas pažada nepasitrauksiąs nuo savojo vaiko, nuo savo tautos, nuo savo žmonių, – kalbėjo vyskupas Arūnas. – Juk jis Dievas, ne žmogus, todėl neateis įniršęs, pasiryžęs atkeršyti už visas piktadarybes, atsimokėti blogu už blogį. Tai ir yra tas nuostabus virsmas Dievo širdyje.”

Meilė, duodama žmogui kaip dovana, nors ir negaunanti deramo atsako, išlieka kantri iki begalybės – neniršta, nekeršija, nepasiduoda, bet trokšte trokšta glausti mus prie savo širdies, prie savo skruosto.

Toks, pasak pamokslininko, yra mūsų Dievas.

Kodėl tokio Dievo nesugeba priimti dažnai jau išdžiūvusio nuodėmės cemento pripildytos mūsų ledinės širdys?

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės