Kronika

Ankstyvą liepos 6-osios rytą, gal dar ne iki galo pabudę, daugelis iš mūsų skubėjo prie savo namų iškelti Trispalvę, minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną!

Žemaičių Kalvarijos miestelyje taip pat netrūko vėliavų su geltonos, žalios ir raudonos spalvų deriniu, nuotaikingai plazdančių gaiviame lietuviškos vasaros vėjelyje.

Nenuostabu, kad ir Didžiųjų Atlaidų intencija buvo paskirta maldai už Tėvynę – tą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros, į kurį amžių eigoje daug kas kėsinosi, norėjo užgrobti ir mus iš jo išvaryti, tačiau, užtariant Švč. Mergelei Marijai, Šeimų Karalienei, Viešpats Dievas neleido, kad taip atsitiktų.

Bazilika buvo sausakimša piligrimų, atvykusių iš įvairių Lietuvos vietovių, bet daugiausia – iš pajūrio. Šventinis pirmadienis atiteko Klaipėdos dekanato dvasininkams ir tikintiesiems – jie ir meldėsi, ir patarnavo, ir giedojo. Giesmei vadovavo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos choras bei jo vadovė Laura Gedgaudaitė Domarkienė.

Klaipėdos dekanatas nustebino Šventovės rektorių kun. Modestą Ramanauską – padovanojo Bazilikai keletą gražių violetinių stulų, skirtų išpažinčių klausymui. Jas pagrindinių Šv. Mišių pradžioje pašventino garbus svečias, Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, taręs susirinkusiesiems įtraukiantį homilijos žodį bei vadovavęs Kryžiaus Kelio Kalnų procesijai, kuri šiandien apsiėjo be dangiško apšlakstymo.

Pamokslo metu Šiaulių vyskupas priminė, kad valstybė nėra vien teritorija, įstatymai ar institucijos, bet valstybė pirmiausia yra žmonės, gebantys gyventi sutelktai, saugoti bendrąjį gėrį ir nepasiduoti susiskaldymui.

Komentuodamas Biblijos skirsnį iš pranašo Ozėjo knygos, ganytojas kalbėjo, kad Dievas veda savo Tautą į dykumą, norėdamas ją atnaujinti. „Dykuma Šv. Rašte yra išbandymo vieta, bet kartu ir susitikimo su Dievu vieta. Dykumoje žmogus pamato, kas yra tikra, o kas – tik laikina. Dykumoje nukrenta iliuzijos. Dykumoje išryškėja, kuo žmogus iš tikrųjų gyvena“, – aiškino vysk. D. Trijonis. Esą ir mums, kaip tautai, kartais reikia tokio dykumos išgyvenimo, nes šiuo metu visuomenėje daug triukšmo, pykčio, nepasitikėjimo, šiuo metu vieni kitų nebegirdime, todėl esą darosi lengva pasmerkti, bet sunku išklausyti. Todėl Dievas vėl kviečia kiekvieną visuomenės narį grįžti prie savo širdies balso ir klausia, kuo grindžiame savo gyvenimą: vien ekonomika, politika, BVP, savo interesais, ar vis dėlto tiesa, sąžine, pagarba žmogui ir Dievo artumu?

Svečias iš Šiaulių tikino, kad Dievas nėra abejingas mūsų tautos istorijai, nes jis matė mūsų kančias, tremtis, okupacijas, kovas už laisvę, maldas bažnyčiose ir prie kryžių. Jis matė motinas, močiutes, mokančias vaikus poterių, matė žmones, rizikavusius savo gyvybe dėl tikėjimo ir Lietuvos laisvės. Esą jis mato ir šiandienos rūpesčius: šeimų sunkumus, jaunimo klausimus, emigracijos žaizdas, karo grėsmes, netikrumą dėl ateities.

„Šiandien mums reikia tikėjimo dovanos. Tikėjimas negali likti tik graži tradicija, paveldėta iš tėvų ar senelių. Tikėjimas yra daugiau – tai gyvas ryšys su Kristumi. Tai drąsa ateiti pas Jį tada, kai nebeturime jėgų. Tai sugebėjimas leisti Dievui paliesti mumyse esančius skaudulius – kartais beviltiškus skaudulius, ir patikėti, jog Jis gali juos išgydyti, – dėstė pamokslininkas, pridurdamas, kad šiandien tikėjimo dovanos mums reikia ne mažiau negu jos reikėjo ankstesnėms lietuvių kartoms. – Šiandien, melsdamiesi už Lietuvą, neprašome lengvo gyvenimo, bet gilesnio supratimo, kad būtume tauta su atvira širdimi Dievui ir turėtume daugiau pasitikėjimo Juo, užuot didžiavęsi technologijomis ar gausiais ginklų sandėliais.“

Daugiau pasitikėjimo net tada, kai Jis tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai kviečia mus paskui save.

Niekur kitur, tik į dykumą.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės