Kronika
2026 m. balandžio 19 d. Lauko Sodos šv. Joachimo bažnyčioje įvyko didžiulės iškilmės. Parapijos klebono Vaido Buivydo iniciatyvos ir geradarių paramos dėka bažnyčioje buvo įrengtas naujas, liturginius reikalavimus atitinkantis, altorius.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, lydimas kanclerio kan. Haroldo Šneideraičio ir kun. Sauliaus Stumbros atvyko dedikuoti Viešpaties garbei naująjį altorių. Pamaldų pradžioje ganytojas priminė svarbiausią vyskupijos sukaktį – Šimtmetį. Šalia to buvo prisimintos ir kitos su Lauko Soda susijusios sukaktys: 100 metų nuo buvusio klebono Antano Vaičiaus gimimo, 30 metų nuo kun. Petro Venckaus mirties; 125 metai nuo kun. Juozapo Gasiūno gimimo ir 90 metų sukaktis nuo jo kunigystės šventimų.
Iškilmėse dalyvavo Telšių dekanas prel. Juozas Šiurys bei Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Ramūnas Norkus, parūpinęs į naująjį altorių šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės ir jos tėvų relikvijas.
Homilijoje ganytojas kalbėjo: kokia svarbiausia pasakojimo apie Emauso mokinius žinia? – Ogi tai, kad jie atpažino Viešpatį Jėzų tuomet, kai jis laužė duoną. Ankstyvieji krikščionys šv. Mišias vadino duonos laužymu, nes tai vykdavo ant stalo, kurį mes šiandien vadiname altoriumi. Altorius simbolizuoja aukurą, ant kurio buvo aukojamos aukos Dievui; į altorių dedamos šventųjų ir kankinių relikvijos, nes šventieji savo gyvenimą paaukojo kaip auką ant altoriaus Dievui.
Altorius statomas bažnyčios viduryje tam, kad visi matytų, jog tai nėra koks nors baldas, bet šventa vieta, ant kurios vyksta Kristaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu. Būtent iš šios aukos, nuo altoriaus visi tikintieji semiasi stiprybės, atpažįsta Viešpatį Jėzų ir būna jo sustiprinti.
Maldoje prie altoriaus prisimename tris dvasininkus, kurie sėmėsi stiprybės iš Kristaus altoriaus aukos:
1) Kun. Juozapas Gasiūnas (1901-1989) išgarsėjo tuo, kad per karą gelbėjo žydus, nors jam už tai grėsė mirties bausmė. Tuomet jis buvo Varnių klebonas, o jam padėjo jo šeimininkė, vienuolė Elena Rakel, kilusi iš Baltarusijos. Nuo 1965 m. iki savo mirties 1989 m. jis klebonavo Lauko Sodoje. 1986 metais, kai klebonas Juozapas Gasiūnas šventė savo kunigystės penkiasdešimtmetį, čia, į Lauko Sodą, atvyko ir jo išgelbėti žydai. Kas jį skatino taip rizikuoti savo gyvybe? – Artimo meilė ir Kristaus altoriaus auka. Po mirties jis buvo apdovanotas 1997 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.
2) Kun. Petras Venckus (1908 - 1996) tarnavo įvairiose parapijose, tačiau dėl meilės Tėvynei ir pagalbos žmonėms nuo 1949 iki 1956 metų buvo įkalintas sovietiniame lageryje Sibire netoli Kamčiatkos. Grįžęs atgavo sveikatą ir kunigavo įvairiose parapijose, tačiau savo gyvenimo saulėlydį praleido čia, Lauko Sodoje, prakunigavęs 62 metus. Per jo laidotuves buvo pasakyta, kad žmonės jį pažino, kaip neišsenkamos giedrios dvasios kunigą, kuris sunkiomis gyvenimo valandomis ne tik nepalūžo, bet ir palaikė savyje bei aplinkoje pasitikėjimą Dievu ir geresnio gyvenimo viltį.
3) Vysk. Antanas Vaičius (1926-2008) Lauko Sodoje klebonavo 1962-1965 metais. Su nuotykiais jis šiferiu uždengė bažnyčios stogą. Šiferį galėjo nusipirkti tik tie, kurie priduos bulves. Klebonas paprašė žmonių aukoti ... bulvėmis. Jas pridavusi parapija įsigijo šiferio, bet rajono valdžia uždraudė dengti bažnyčią, o šiferį liepė atiduoti mokyklai. Tuomet klebonas sugalvojo tokią išdaigą: sekmadienį, kuomet rajono valdžia nedirba, prie bažnyčios atvyko brigada darbininkų ir per dieną uždengė stogą, o klebonas apsimetė nieko apie tai nežinojęs...
Po homilijos buvo giedamas Visų Šventųjų litanija, o vyskupas, nusiėmęs arnotą, ir apsijuosęs prijuoste, šventuoju aliejumi (chrizma) įtrynė altoriaus mensą, prieš tai išliejęs aliejų penkiuose altoriaus vietose. Tai simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas. Po to altorius buvo smilkomas, uždengtas balta drobule ir papuoštas žvakėmis bei gėlėmis.
Po šv. Mišių ganytojas apdovanojo Lauko Sodos, Žarėnų bei Ryškėnų tikinčiųjų bendruomenių atstovus šv. Justino, Telšių vyskupijos Patrono, medaliu. Geradariams klebonas kun. Vaidas Buivydas įteikė pop. Leono XIV palaiminimus, skirtus Telšių vyskupijos Šimtmečio proga.
Išėję iš bažnyčios tikintieji stabtelėjo maldai prie buvusių dvasinių ganytojų kapų, o po to bendrystę tęsė bendruomenės salėje.
