Kronika

2026 m. kovo 5 d. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje įvyko mokslinė konferencija „Šimtas Dievo malonės metų“, skirta vyskupijos Šimtmečiui atminti. Konferencijos organizatoriai – Telšių vyskupija ir Klaipėdos universitetas. Mokslinė vyskupijos istorijos refleksija sudomino per pusantro šimto žmonių, kurie vos tilpo į didžiąją kunigų seminarijos salę. Konferenciją moderavo kun. dr. Saulius Stumbra.

Įžangos žodyje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėjo apie vyskupijos istoriją, kurioje būta ir skaudžių momentų: karai, okupacijos, holokaustas, tremtys ir įvairūs apribojimai Bažnyčios veiklai. Nepaisant to, tai buvo malonės metai, nes iš skaudžių patirčių taip pat galima daug ko pasimokyti ir įžvelgti Dievo vedimą.

Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas pasidžiaugė ilgamete universiteto ir vyskupijos bičiulyste, kuri prasidėjo nuo pat 1991 m. Klaipėdoje įsikūrus universitetui. Vienas pirmųjų universiteto rektorių prof. Stasys Vaitekūnas priklausė Lietuvos Katalikų mokslo akademijai ir parašė išsamią monografiją apie pirmąjį Telšių vyskupą Justiną Staugaitį. Tai rodo, jog mokslas ir tikėjimas puikiai sutaria. Universiteto bendruomenė Šimtmetį mininčiai vyskupijai įteikė dovaną.

Pirmąjį pranešimą skaitė prof. dr. Algirdas Žebrauskas „Žemaičių vyskupystė. Nuo Varnių, Kauno į Žemaitijos sostinę Telšius“. Profesorius trumpais štrichais pristatė Žemaitijos istoriją ir pabrėžė, jog žemaičiai kovojo be pertraukos beveik du šimtus metų, siekdami išsaugoti savastį. Tvirta žemaičių laikysena neleido tampriau susijungti dviem vokiečių ordinams, kurie taptų grėsme ne tik lietuviams, bet ir kitoms Rytų Europos tautoms. Nuo XV a. Žemaitija kaip atskiras regionas figūruoja visuose Europos žemėlapiuose. Prelegentas daug dėmesio skyrė ne tik Žemaičių vyskupijos istorijai, pradedant Konstancos visuotiniu susirinkimu, bet ir kultūriniam žemaičių sąjūdžiui XVI – XIX a., kurio iškiliausias atstovas – vyskupas Motiejus Valančius. Dvasinę Žemaičių vyskupijos giją nuo 1926 metų toliau tęsia Telšių vyskupija.

Doc. dr. Marius Ščavinskas pranešime „Krikščionybės įsitvirtinimo Žemaičių (Telšių) vyskupijoje štrichai: nuo christianizacijos prie cura animarum“ apžvelgė klasikinį christianizacijos modelį, kurio ištakose – vienuolių misijos, po to – misijinės vyskupijos, besiribojančios su pagoniškomis žemėmis ir siunčiančios ten savo misionierius. Kiek vėliau iš to išsivystė kitoks christianizacijos modelis, kuomet pagoniškose žemėse kuriamos vyskupijos ir parapijų tinklas, kuris vykdo christianizaciją. Prelegentas priminė istorinį metraštininko Jono Dlugošo užrašytą faktą, kad pats karalius Jogaila pamokslavo žemaičiams ir mokė, kaip krikščioniškai gyventi. Žodžius iš karaliaus lūpų žemaičiai priėmė rimtai. Žemaitijos christianizacijos atveju politinė integracija ir sielovada tobulai sutapo, nes rūpestį žemaičių sielovada išreiškė aukščiausi valstybės valdovai – karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas. Tai atitiko to meto supratimą, kad valdovai yra atsakingi ir už savo piliečių išganymą. Juk Dievo pavedimu valdovams yra pavesti valstybės piliečiai. Žemaitijos christianizacijos atveju valdovai sukūrė ne tik dvasines, bet ir materialines sąlygas krikščioniškajam tikėjimui plisti.

Dr. Hektoras Vitkus palietė sunkią temą pranešime „Žmogiškumo pareiga: Žemaičių vyskupai Justinas Staugaitis ir Vincentas Borisevičius Holokausto istorijoje ir atminimo kultūroje“. Istorikas apžvelgė sunkų istorinį laikmetį ir pabandė rekonstruoti abiejų vyskupų veiklą. Vysk. J. Staugaitis jau buvo garbingo ir ligoto amžiaus, tačiau parašė ganytojišką laišką, kuriame nagrinėjo žydų Krikšto klausimą ir pastoracinę laikyseną tuo laikotarpiu. Daugiau tuo metu buvo pastebimas vysk. V. Borisevičius, kuris ne tik pats aktyviai veikė gelbėjant žydus nuo mirties, bet ir formavo gelbėjimo tinklą tokiais žingsniais:

a) skatino bendruomenę padėti žydams;
b) organizavo žydų pabėgimus iš Telšių bei kitų getų;
c) paskirstydavo gelbėjamuosius po patikimų parapijiečių namus;
d) periodiškai gelbėjamuosius perkeldavo į kitus namus, siekdamas išvengti susekimo rizikos;
e) organizuodavo dokumentų išdavimą (Krikšto ar „kilmės“ metrikų kūrimas);
f) rėmė materialiai gelbėtojus ir gelbėjamuosius.

Vysk. V. Borisevičiaus suformuotame gelbėtojų tinkle labiausiai išsiskiria Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas ir Žemaičių Kalvarijos klebonai Klemensas Kačergius bei Vladislovas Polonskis. Gražiausiais žodžiais apibūdinęs žydų gelbėtojus, prelegentas konstatavo faktą, kad jų nuopelnų sovietai nepripažino ir „apdovanojo“ represijomis, tremtimis, o vysk. V. Borisevičių nubaudė mirties bausme.

Vysk. dr. Algirdas Jurevičius skaitė pranešimą „Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo peripetijos“. Ganytojas pradėjo nuo Žemaičių vyskupijos, kuri buvo nusidriekusi per visą Lietuvą ir net apėmė dalį dabartinės Latvijos bei Baltarusijos teritorijos, ir įvardijo 1925 m. statistiką (Elenchus): 216 parapijinių bažnyčių, 130 filijinių bažnyčių, prie kurių gyveno kunigas; 662 kunigai, 1 315 234 katalikai. Pasikeitus politinei situacijai ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę atsirado būtinas poreikis peržiūrėti ir vyskupijų ribas. To meto spaudoje buvo diskutuojama apie Žemaičių vyskupijos anomaliją: vyskupija vadinasi „Žemaičių“, o žemaičiai joje sudaro mažumą. Tad buvo siūloma sudaryti Žemaičių vyskupiją tik iš žemaičių. Jai galėtų tikti senieji rubežiai lig Nevėžio, Lėvenio ir Mušos. Būtų tai tautiškai gryniausia vyskupija. Vyskupo sostas galėtų būti Varniuose, kur yra ir buvusioji katedra, ir seminarijos, ir vyskupų ir kapitulos rūmai. Atskyrus Žemaičių vyskupiją galėtų likti ir Kauno vyskupija, prie kurios reikėtų priskirti Vilniaus vyskupijos dalį iki demarkacijos linijos. Kol valstybės sienos nenusistovėjusios sunku pasakyti apie kitas vyskupijas, tačiau spėjama, kad ateities Lietuvai susigrąžinus Vilnių užtektų keturių vyskupijų: Vilniaus arkivyskupijos, Žemaičių, Kauno ir Seinų vyskupijų.

Ne visi pritarė nuomonei dėl Varnių, kaip vyskupijos centro. Pasitelkta kažkokia bažnytinės teisės norma, kad „vyskupijų sostai būtų didesniuose ir prieinamesniuose miestuose, o ne kokiuose ten užkampiuose. Varniai jau vien susisiekimo atžvilgiu yra nepakenčiami. Sako, kad ten yra rūmai. Bet kokie ten rūmai! Po tokios seminarijos pamatais vertėtų geriau pakišti bombą, negu vytinti ten jaunas kunigijos atžalas. Pagaliau vien rūmų neužtenka. Kame beneficijos - ar sienas griauši?“

Anuomet svarbų vaidmenį vaidino beneficijos (sklypai, pastatai ir kt.), kurios garantavo bažnytinės veiklos finansavimą. Pastebėta, kad iškeliant Žemaičių vyskupijos centrą į Kauną, buvo iškeltos ir beneficijos, nes Kaunas neturėjo finansinių galimybių išlaikyti Žemaičių vyskupiją. Tad žemaičiai Varniuose ir kitose vyskupijos vietovėse prarado pastatus ir sklypus, nes savo beneficijas priverstinai perkėlė į Kauną ir jo apylinkes. Atsižvelgiant į šį faktą, Varniai prarado teisę tapti naujos vyskupijos centru.

Vysk. Algirdas pranešime ypač pabrėžė pal. Jurgio Matulaičio vaidmenį, kuris buvo pop. Pijaus XI siųstas vizituoti Lietuvą ir padėti sudaryti naują vyskupijų paskirstymą. Popiežiui itin buvo svarbi Lietuva, nes jis ją lankė ir net praleido 1920 metų kovo 19-20 d. naktį silpnai šildomoje Mažeikių geležinkelio stotyje. Atsiminimuose popiežius minis, jog tokio šalčio, kaip Lietuvoje, jis net Alpėse nėra patyręs.

Pal. J. Matulaitis objektyviai apibūdino kiekvieną vyskupą ir pateikė popiežiui pasiūlymus dėl vyskupijų steigimo. Pop. Pijus XI 1926 m. balandžio 4 d. apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją bei Telšių vyskupiją, kaip tos provincijos dalį.

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė pristatė pranešimą „Vyskupijos laikraščio „Žemaičių prietelius“ reikšmė“. 1925 m. Katalikų veikimo centro Telšiuose įkurtas laikraštis įgavo naują polėkį tuomet, kai jį globoti ėmėsi vyskupija. Laikraštis tapo savaitraščiu, informuojančiu apie regione vykstančius įvykius, o taip pat ir jėga, formuojančia Žemaitijos identitetą. Jame buvo aptariamos ne tik religinės temos, bet pristatomi žemaičių rašybos pagrindai, skelbiami kultūriniai priedai, kriminalinės naujienos. Nevengiama pasidalinti ir naujienomis iš turgaus – ypač džiuginanti žinia, kad bulvės Telšių turguje kainuoja 50 centų pigiau, negu Šiaulių turguje. Savaitraštyje savo kūrybą spausdino pradedantieji poetai bei rašytojai (Vytautas Mačernis ir kt.). Laikraštis buvo pasiekęs tiems laikams gan didelį penkių tūkstančių tiražą, tačiau sovietinė okupacija brutaliai sunaikino šį sėkmingą katalikiškos visuomenės kultūrinį projektą.

Apibendrindamas mokslinę konferenciją Telšių vyskupas padėkojo Klaipėdos universitetui už bendradarbiavimą ir įteikė šv. Justino medalius rektoriui prof. dr. Artūrui Razbadauskui ir prorektoriui dr. Benediktui Petrauskui. Apdovanojimo kalboje vyskupas akcentavo ilgametį Telšių vyskupijos ir Klaipėdos universiteto bendradarbiavimą.

Istorijos pažinimas visuomet padeda dabartyje ir įgalina kurti ateitį. Dievui padedant to siekė šis mokslo bei tikėjimo žmonių susibūrimas.

Telšių vyskupijos kurijos informacija