Kronika
Lietuvos valstybės atkūrimo dienoje, 2026 m. vasario 16 d., Telšių katedroje melstasi už Lietuvą. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pasveikino LR seimo narį, Telšių rajono savivaldybės merą Tomą Katkų, savivaldybės administraciją, ateitininkus, skautus, šaulius, Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos bei kitų organizacijų narius.
Vysk. Algirdas homilijoje atskleidė istorines Telšių sąsajas su Lietuvos valstybės atkūrimo įvykiu. Telšių katedroje buvo pakrikštyti du broliai Narutavičiai. Vienas jų, Gabrielius, matė Lietuvos ateitį tik būnant kartu su Lenkija. Jis ir išvyko ten, daug nusipelnė ir tapo pirmuoju nepriklausomos Lenkijos prezidentu. Antrasis brolis, Stanislovas, 1917 m. kartu su Lietuvos Taryba norėjo Lietuvą susieti su Vokietija, bet anai nesutikus buvo pasirinktas pats nerealiausias kelias – 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Kaip matote, net vienoje šeimoje nebuvo sutarimo dėl skirtingų politinių pažiūrų, skirtingų įsitikinimų ir idėjų, sprendžiant apie tai, kaip reikėtų tvarkyti Tėvynės ateitį.
Prieš šimtą metų pasaulis išgirdo apie naujos vyskupijos, kurios centras – Telšiai, atsiradimą. Į Telšius atvyko pirmasis vyskupas Justinas Staugaitis, kuris taip pat buvo iškili asmenybė: ne tik Vasario 16-osios signataras, bet ir LR Seimo pirmininkas, žymus valstybininkas. Netgi po paskyrimo į Telšius dar visą mėnesį vadovavo seimui, kol perdavė tas pareigas kitam.
1938 m., švenčiant Nepriklausomybės 20-metį, vysk. Staugaitis tikintiesiems parašė nuostabų ganytojišką laišką. Tad Šimtmečio metais tesikreipia į mus pats vyskupas J. Staugaitis:
„Mes, lietuviai, buvome patekę į sunkią vergiją. ... Devynioliktasis šimtmetis yra ne tik didelių išradimų, bet ir tautų atbudimo amžius. Daugelis pavergtųjų tautų pasibudo, ir mes nuo jų neatsilikome ir juo garsiau pradėjome šaukti ne tik Dievo, bet ir žmonių pagalbos. Mums buvo bandoma užčiaupti burną, bet mes nepasidavėme. Mokėjome pabaudas, ėjome į kalėjimus, varomi žygiavome į tolimus Sibiro šaltuosius kraštus; galima sakyti, savo kankinių kaulais nuklojome kelius nuo Prūsų sienos ne tik lig Uralo, bet ir lig Baikalo ežero; bet ištvėrėme. Buvome viliojami suvedžiojimais ir pažadais, net aukso blizgučiais, bet nepasidavėme. Mūsų žygiai į laisvę gausiai yra pažymėti ne tik geriausių mūsų sūnų kančiomis, nekaltų moterų ir vaikelių ašaromis, bet ir nudažyti mūsų kankinių krauju. [...]
Pagalios malonia savo akim pažvelgė į mus Aukščiausias, išklausė mūsų maldas ir mūsų vaitojimus. Psalmininko žodžiais betariant, štai „kilpos yra sutraukytos ir mes esame išvaduoti“ (Ps 123,7). [...]
Šiandien mes, Mylimieji, minime mūsų Nepriklausomybės sukaktį. Tai brangi mūsų Tautai diena. Kame tik teka lietuvio kraujas, kame tik plaka Tėvynę mylinti širdis, tas tą dieną negali nesidžiaugti. Atsiminę iš kokios vergijos ir kaip nuostabiai mes esame išvaduoti, mes turime matyti čia Dievo Apvaizdos ranką ir bent šiandien pakelti į Jį dėkingumo kupinas širdis.
Tačiau, Mylimieji, negana mums šiandien džiaugtis. Tautos Nepriklausomybė – tai didelė Dievo dovana. Reikia ją išmokti branginti ir žiūrėti, kad neprarastume taip brangaus turto. Juk kiek valstybių yra griuvę, kiek tautų yra žuvę tik dėl to, kad jos nemokėjo būti nepriklausomos, kad neatliko joms Apvaizdos skirtų uždavinių. [...]
Baigdamas, šią brangią dieną negaliu susilaikyti nepareiškęs linkėjimų.
Linkiu mūsų Valdžios žmonėms didelio proto ir išminties, kad jie šalies reikalus galėtų gerai pažinti ir tinkamai juos aprūpinti.
Linkiu mūsų brangiajai kariuomenei, kad ji būtų drausminga ir narsi, kad ji garbingai stovėtų Tėvynės saugumo sargyboje ir, reikalui atsitikus, kad drąsiai statytų krūtinę priešininkui.
Linkiu, kad mūsų jaunimas būtų blaivus ir skaistus, kad jis augtų Dievo garbei ir Tėvynės džiaugsmui.
Linkiu, kad visi Lietuvos piliečiai tinkamai atlikinėtų visas savo pareigas, kad mylėtų savo Motiną Tėvynę, kad jai nieko, net savo gyvybės nesigailėtų.
Pagalios linkiu, kad Gerasis Dievas turėtų savo globoj Lietuvą, kad ją apdovanotų gausiomis savo palaimos malonėmis.“
Po šv. Mišių Telšių katedroje buvo sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas. Liturginė procesija nusileido į kriptą, kurioje prie vyskupo signataro Justino Staugaičio kapo Telšių rajono savivaldybės meras padėjo signatarui skirtą puokštę. Pasimeldę ir pagerbę nusipelniusius vyskupijos ganytojus žmonės išskubėjo į šventinį koncertą.
Telšių vyskupijos kurijos informacija
