Kronika
Šventųjų 2025 metų rugsėjo 14 d. Telšių katedroje buvo meldžiamasi už mirusį mons. dr. Vytautą Steponą Brazdeikį. Laidotuvių šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas kartu su kunigais iš Telšių, Kauno bei Šiaulių vyskupijų.
Homilijoje Telšių ganytojas priminė, kad mons. Vytautas Steponas buvo gimęs Žemaičių Kalvarijoje, todėl nuo mažens girdėjo Kalnų giesmes ir matė piligrimų grupes, einančias Kryžiaus kelią, nes jo tėvų namas stovėjo šalia piligrimų tako. Dar vaiku būdamas jis taip pat panoro sekti Kristumi, kur tik Jis eis ir jį ves.
Monsinjoro vaikystė ir paauglystė buvo karo rykštės paženklinta, o pokario neramumai, partizanų kovų aidai dar labiau sutvirtino pasiryžimą su pasitikėjimu sekti Kristumi net ir kančioje. 1955 m. gruodžio 18 d. vyskupas Julijonas Steponavičius įšventino Vytautą Steponą kunigu, nors jis dar nebuvo pilnai pabaigęs kunigų seminarijos. Tuomet bijota, kad sovietai nesutrukdytų, todėl tik po gero pusmečio seminarija buvo baigta jau esant kunigu.
Po to vikaro pareigos Salantų bei Tauragės parapijose, klebonu buvo paskirtas Laukžemės, Laukuvos, Akmenės parapijose. Lygiai prieš 50 metų įvyko netikėtas posūkis jo gyvenime. Tuometinė bažnytinė valdžia pastebėjo nuolankų, paslaugų bei dvasingą kunigą ir paskyrė jį į Kauno kunigų seminariją būti dvasios tėvu.
Visi suprantame, ką reiškia būti vikaru ar klebonu, nes dažnai susiduriame su tokias pareigas einančiais žmonėmis. O ką reiškia būti dvasios tėvu? Dvasios tėvas – tai ne vien tik nuodėmklausis, kuris duoda trumpą pamokymą ir Kristaus vardu atleidžia nuodėmes. Būti dvasios tėvu, reiškia gebėti įžvelgti kito žmogaus sielos gelmes ir padėti jam artėti prie Dievo. Savaime suprantama, kad tame kelyje yra daug kliūčių, tačiau dvasios tėvas yra tas, kuris būna šalia ir veda ne tiek žodžiu patardamas, kiek savo gyvenimo pavyzdžiu patraukdamas arčiau Kristaus.
Vos tik Telšiuose atsikūrė kunigų seminarija, 1989 m. tuometinis vyskupas Antanas Vaičius pasikvietė šį kunigą atgal į Telšių vyskupiją, nes tokio žmogaus labai reikėjo ugdyti jaunus kunigus. Atkurtoje kunigų seminarijoje mons. V. S. Brazdeikis ėjo įvairias jam patikėtas pareigas: ir dėstytojo, ir rektoriaus ir dvasios tėvo. Per savo ilgą tarnystę Kauno bei Telšių kunigų seminarijose jis prisidėjo prie kelių šimtų kunigų paruošimo, todėl yra žinomas bei pažįstamas plačiai už mūsų vyskupijos ribų kaip geras dvasios tėvas ir švento gyvenimo kunigas.
Telšių ganytojas vedė mintį, jog monsinjoro gyvenimas buvo panašus į Žemaičių Kalvarijos kalnus. Juk paskutinė Kalnų giesmė yra „Marijos vardas“, o monsinjoras į Tėvo namus iškeliavo rugsėjo 12 d., kuomet Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra minimas Marijos vardas... Laidotuvės vyksta Kryžiaus išaukštinimo dieną... Ar ne per daug „sutapimų“? O gal tai Dievo vedimas per gyvenimą?
Po šv. Mišių vysk. Jonas Ivanauskas pasidalijo prisiminimais iš savo studijų laikų Kauno kunigų seminarijoje, kuomet mons. V. S. Brazdeikis buvo jo dvasios tėvu ir nuodėmklausiu. Vyskupas perdavė užuojautos žodį nuo Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo ir monsinjoro kolegos prel. Vytauto Stepono Vaičiūno.
Akmenės klebonas kan. Algis Genutis prisiminė savo pirmąjį susitikimą su kun. V. S. Brazdeikiu jam dar būdant Laukuvos klebonu. Tuomet, ruošdamas Pirmajai šv. Komunijai, klebonas tarsi numatė, kad tas vaikas taps kunigu. Taip ir įvyko.
Seminarijos rektorius kan. Jonas Ačas prisiminė apie ištikusius sunkumus einant licėjinių kursų formarijaus pareigas. Savo sunkumais jis pasidalino su tuomet buvusiu tiesioginiu savo viršininku V. S. Brazdeikiu ir per jo veikimą gavo didesnį aiškumą.
Gausi tikinčiųjų minia palydėjo į ramybės ir poilsio vietą prie Telšių Mažosios bažnyčios savo dvasios vadą, beveik septyniasdešimt metų kunigo tarnystę vykdžiusį mons. V. S. Brazdeikį. Viešpats tepradžiugina jį amžinąja laime!
Telšių vyskupijos kurijos informacija
