Kronika

Sena meilė nerūdija. Taip kadaise dainuodavo, o gal kartkartėmis ir dabar padainuoja Lietuvos estrados vilkas Arvydas Vilčinskas.

Vėliau poetas Juozas Erlickas kartu su dainuojamosios poezijos gerbėja ir atlikėja Ieva Narkute šį tekstą patikslino: „Sena meilė nerūdija – meilės tiesiog nelieka“.

Apie ką mes čia?

Ogi vis dar apie Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, į kuriuos apniukusią, bet lietaus grėsme tik blefavusią liepos devintąją susirinko dvasininkai ir piligrimai iš Tauragės dekanato, vedini savo dviejų charizmatiškų sielų ganytojų: dekano kun. Mariaus Venskaus ir vicedekano, garbės kanauninko Alvydo Bridikio.

Kaip jau pamažu darosi įprasta, pagrindiniu Atlaidų svečiu po Jėzaus ir Jo Motinos – Švč. Mergelės Marijos tapo Apaštalų įpėdinis iš užsienio – Liepojos vyskupas Viktors Stulpins, kurio homiliją, sakytą lenkų kalba, tikintiesiems išvertė pagrindinių Šv. Mišių celebracijai vadovavęs šeimininkas Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.

Šiandien melstasi už ir kartu su įvairiomis maldos grupėmis, charizmatiniais judėjimais, gyvuojančiais atskirose parapijose. Prie šios maldos jungėsi ir Tauragės rajono savivaldybės vicemerė Andžela Jakienė bei šios savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Ligita Rimkuvienė.

Kas be ko, sakralinis giedojimas buvo patikėtas visko mačiusiam ir patyrusiam Tauragės Švč. Trejybės parapijos chorui, vadovaujamam Sauliaus Bernoto.

Tačiau metas grįžti prie meilės reikalų.

Senos meilės gal ir nelieka – to kaltininkais galima laikyti rūdis, Alsheimerio diagnozę arba tiesiog laiką, kuris yra geras psichologas, bet prastas kosmetologas.

Tačiau pirmąją meilę, pasak Liepojos vyskupo V. Stulpins, visi iki vieno atsiminti tiesiog privalome. Ir mes nekalbame apie vyrus ar moteris.

Savo homilijoje svečias iš Latvijos kalbėjo apie Švč. Mergelę Mariją, kuri mums yra krikščioniško tikėjimo pavyzdys. Marija išsaugojo atmintyje visa, ką patyrė Nazarete, kai jos tikėjimas brendo diena iš dienos, kai ji buvo pasinėrusi į kasdienio gyvenimo veiklą su kasdienybės monotonija, džiaugsmais, šventėmis ir sunkiais išgyvenimais. Evangelijos sakinys, kad „Marija visa tai saugojo savo širdyje“, esą kartojasi ne kartą, nes Ji viską svarstė ir kontempliavo savyje.

Vyskupo V. Stulpins teigimu, Mergelė Marija nesuprato daugelio dalykų, bet stengėsi juos suvokti. Jos tikėjimas nebuvo pasyvus, o pasitikėjimas ir atsidavimas Dievui nereiškė pasidavimo. Atvirkščiai – Marijos tikėjimas buvo kantrus, jis nešturmavo tiesos pažinimo, bet išliko budrus, stengiantis suvokti slėpinį plačiai atmerktomis akimis, kantriai laukiant, kol bus atskleista Apreiškimo pilnatvė. „Kartais mus gundo paprastas, naivus tikėjimas: „Aš to nesuprantu, tai Dievo slėpinys, tai nesvarbu“. Tai netiesa! Svarbu, kad diena dienon, vedami Šventosios Dvasios, vis labiau suvoktume ir vis daugiau sužinotume apie Dievo planus, – kalbėjo Liepojos ganytojas. – Marija nesistengė atskleisti slėpinio, ji tik troško jį suprasti. O mes – priešingai – tampame nekantrūs, ypač dvasinių ieškojimų metu. Norime žinoti, kur Dievas mus veda. Kartais net bandome iškraipyti Jo žodžius, primesti Dievui tai, ką norėtume, kad Jis mums pasakytų, ir pagrįsti savo išvedžiojimus. Dievo žodį ir net Dievo kelius bei planus imame į savo rankas. Tokiais atvejais Dievas tarsi atsitraukia, pasišalina. Marija pergalingai perėjo šią tikėjimo kovą, saugodama savo uždegtą žiburį tamsioje širdyje ir taip joje išsaugojo atmintį“.

Anot pamokslininko, kalbant apie atmintį, omenyje turimas ne ilgesys praeičiai, buvusioms mūsų dvasios būsenoms, tokioms kaip įsimylėjimas, kurios verčia mus atsigręžti atgal, kaip hebrajus dykumoje, kai jie, vis dar valgydami maną, sapnavo egiptiečių svogūnus. Esą kalbame apie širdies atmintį, apie tai, kaip dėkojant prisiminti stebuklus, kuriuos Dievas mums padarė mūsų gyvenimo istorijose. „Kartas nuo karto turime ramiai prisiminti savo istoriją, savo pirmąjį pašaukimą, kad savo širdyse išgirstume praeities meilės skambesį, – poetiškai išminties perlus žarstė vyskupas. – Nepriklausomai nuo to, kokį kelią pasirinkome – religinį gyvenimą, kunigystę, santuoką – turime išsaugoti atmintį apie dieviškąją meilę, kuria Dievas apdovanojo mūsų gyvenimą. Turime atgaivinti atmintį tos akimirkos, kai pirmą kartą vienokiu ar kitokiu būdu ištarėme Dievui „Taip“, nes būtent ten Dievas visada mus mato – to pirmojo žvilgsnio, to pirmojo Jam duoto atsakymo šviežume“.

Galiausiai homilijos autorius atskleidė, jog, keliaujant širdies atmintimi, pasitaikys užkliūti už kokio pūlinio, tarytum užklijuoto, bet iš naujo atveriančio žaizdą: senas nuoskaudas, neapykantą, nuodėmes, kurios buvo keistai slepiamos – labiausiai nuo savęs. „Tuomet Marija, kaip Motina, ateis, paims mus už rankos ir pristatys Dievo gailestingumui. Daugelis nusidėjėlių gali paliudyti, kokiose tamsybėse juos rado Marija, kad atvestų į Kristaus šviesą!“, – viltingai nuteikė vyskupas, palygindamas mūsų atmintį su itin brangia žeme, kuri esanti it humusas arba derlinga dirva – joje esą mūsų tikėjimas įsišaknija ir išlieka gyvas net per ilgas bei šaltas monotonijos, sunkumų ar abejonių sniegu nuklotas žiemas.

Dabar vasara. Kuo vardu Tavo pirmoji meilė?..

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko