Kronika

Vasario 19 dieną į vis daugiau pavasario bruožų įgaunančios saulės nutviekstus Telšius suvažiavo gausus būrys vyskupijos dvasininkų dalyvauti jau antrajame šiemet permanentiniame kunigų susirinkime. Atvykusieji nebuvo nuvilti – apie tai, kaip vyksta tarptautiniai eucharistiniai kongresai jiems papasakojo pats Vilkaviškio vyskupijos ganytojas Rimantas Norvila, einamuosius klausimus pristatė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, su praėjusių metų finansine ataskaita ir būsimais pakeitimais supažindino Telšių vyskupijos Dvasininkų solidarumo brolijos valdybos pirmininkas monsinjoras Rimantas Gudlinkis. Įdomios ir gausios informacijos sraute progą nuskambėti gavo ir džiaugsmo kupini sveikinimai vyskupijos Jaunimo centro vadovei Gabrielei Eitavičienei gimtadienio proga.

Be to, kad yra Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras, R. Norvila taip pat nuo 2005 metų Briuselyje Europos vyskupų konferencijų komisijoje (COMECE) atstovauja Lietuvos vyskupų konferencijai: 2016-2018 m. buvo šios komisijos vicepirmininku, 2018-2023 m. – COMECE Išorinių ryšių komisijos pirmininku, o 2023 m. kovo 22 d. vėl išrinktas COMECE vicepirmininku, be to, vadovauja Liturgijos komisijai prie Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK), yra LVK delegatas Tarptautiniuose eucharistiniuose kongresuose, kurie įprastai vyksta kas ketverius metus vis kitoje pasaulio vietoje. Vysk. R. Norvila jau yra dalyvavęs penkiuose tokiuose kongresuose, paskutinis 2024 metų rugsėjo mėnesį vyko Ekvadoro, ant pusiaujo linijos esančios valstybės Pietų Amerikoje, sostinėje – Kito mieste.

Prelegentas susirinkusiesiems pristatė visus Tarptautinius eucharistinius kongresus, kuriuose jam yra tekę dalyvauti, pasidalino nuotraukomis ir įspūdžiais, taip pat mintimis iš minėtuose kongresuose vykstančių katechezių.

Anot Vilkaviškio vyskupo, nors Tarptautiniai eucharistiniai kongresai paprastai būna itin skaitlingi, tačiau esą ne dalyvių skaičius, o nuvilnijęs garsas apie kongresą, pasiekiant kuo daugiau Dievo tautos Vietinėje Bažnyčioje ausų ir širdžių, nulemia eucharistinio kongreso sėkmę.

Manoma, kad pirmasis Tarptautinis eucharistinis kongresas įvyko 1881 Lilyje, Prancūzijoje.

Vienas svarbiausių akcentų, anot vysk. R. Norvilos, yra tokių kongresų metu vykstančios milžiniškos eucharistinės procesijos, Eucharistijos šventimą bažnyčioje išnešančios į lauką, taip parodant Eucharistijos slėpinį ne tik ištikimiausiems Dievo tautos nariams, bet ir visiems, kurie geba matyti.

Kalbėdamas apie Kite vykusį paskutinį Tarptautinį eucharistinį kongresą, ganytojas užsiminė, kad Ekvadoro sostinė yra iškilusi 3 km aukščiau jūros lygio, todėl dėl išretėjusio oro ir deguonies stygiaus ten nuvykus pirmosiomis dienomis buvo reikalinga adaptacija. Pati šalis esą įdomi ne tik tuo, kad yra ant ekvatoriaus, t.y. pusiaujo, kuo vietiniai gyventojai labai didžiuojasi, bet ir garsėjanti savo pamaldumu – daugiau kaip 90 procentų ekvadoriečių save laiko katalikais. Taip pat šalis išsidėsčiusi keturiose gamtinėse zonose, o sostinės Kito senamiestis, pagal UNESCO duomenis, pasaulyje užima bene pirmąją vietą kultūros paveldo sąraše pagal svarbą ir paveldo turtingumą – ne tiek materialų, kiek žmonių tikėjimo tradicijos stiprumą.

„Pagrindinė priežastis, paskatinusi surengti Tarptautinį eucharistinį kongresą šioje vietoje būtent ir buvo ilgus metus praktikuojama Devintinių tradicija – maždaug pusantro kilometro kelią, kuriuo bus nešama monstrancija su Eucharistijoje esančiu Jėzumi, nukloti rožių žiedlapiais, tiksliau – iš tų rožių žiedlapių bei spalvoto smėlio sudėlioti įvairius religine simbolika persmelktus ornamentus bei vaizdus, taip tarytum nutiesiant kelią Viešpačiui. Ar įsivaizduojate, kiek milijonų rožių žiedlapių ir kiek darbo reikia įdėti, norint sukurti tokį grožį, iš kurio, praėjus procesijai, akimirksniu nieko nelieka?“ – retoriškai klausė vysk. R. Norvila, rodydamas įspūdingas pusantro kilometro ilgio žiedlapių kilimo nuotraukas ir prisipažinęs buvęs tiesiog sugraudintas vietinių gyventojų mokėjimo pademonstruoti, kad Viešpačiui nieko negaila, todėl patys gražiausi dalykai ir privalo būti skirti būtent Jam.

Padrąsinti tokių ir daugybės kitų susirinkimo metu išgirstų įkvepiančių minčių, pabendravę tarpusavyje, sočiai papietavę dvasininkai išsiskirstė po Žemaitijos parapijas dar uoliau tarnauti Dievui ir žmonėms.

Kitą kartą į Telšius jie vėl sugužės po mėnesio – kovo 27 dieną.

Telšių vyskupijos kurijos informacija