Kronika

Lomžos šv. Jono Pauliaus II rekolekcijų namuose 2024 m. lapkričio 15-16 dienomis vyko Lietuvos bei Lenkijos vyskupų konferencijų atstovų susitikimas. Susitikime dalyvavo Lietuvos vyskupų konferencijos Ryšių su Lenkijos vyskupų konferencija tarybos pirmininkas vysk. Jonas Ivanauskas, vysk. Rimantas Norvila, vysk. Algirdas Jurevičius bei kun. Darius Vasiliauskas. Iš Lenkijos vyskupų konferencijos pusės dalyvavo Varšuvos-Prahos vyskupas Romuald Kamiński, Lomžos vyskupas pagalbininkas Tadeusz Bronakowski, Balstogės vyskupas pagalbininkas Henryk Cereszko. Susitikimas buvo skirtas sielovadiškai nagrinėti pagarbos gyvybei klausimus ir pasidalinti patirtimi tarp bažnyčių. Kiek vėliau prie susitikimo prisijungė Lomžos vyskupas Janusz Stepnowski bei Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas Gdansko arkivyskupas Tadeusz Wojda SAC.

Pirmąjį pranešimą skaitė kun. Tomasz Trzaska apie Bažnyčios vaidmenį savižudybių prevencijoje ir apie pagalbą dėl artimųjų savižudybės gedinčioms šeimoms. Kun. Tomasz yra suicidologas, dirbantis krizinėse situacijose atsidūrusių žmonių konsultavimo centre Varšuvoje. Savižudybės trauma paliečia ne tik patį tai įvykdžiusį asmenį, bet ir jo šeimą bei aplinką. Prelegentas pateikė daug statistinių skaičių iš pasaulio, ES bei Lenkijos. Savižudybės tikslas nėra mirtis, bet bėgimas nuo problemų, todėl galima drąsiai teigti, kad negebėjimas spręsti gyvenime atsiradusių problemų bei sunkumų yra tikroji savižudybių priežastis. Problemų pašalinimas ar mokėjimas su jomis susidoroti išgelbėja žmones ir suteikia visai kitokią gyvenimo kokybę.

Dažnai savižudybių priežastys būna psichinės (ligos, vidinės pusiausvyros praradimas...), tačiau dažniausia savižudybių priežastis - negebėjimas prašyti pagalbos (pvz. gėda prisipažinti, jog nesusidoroji su sunkumais). „Jei kas turi išorinę žaizdą, žino, kada ir kaip ji užgis. Su vidiniais sužeidimais yra visai kitaip“, - kalbėjo prelegentas. Jaunimo tarpe suicidines mintis gali sukelti patyčios arba menka savivertė, pvz. kiti važinėjasi po užsienius, o aš negaliu sau to leisti; kiti – sėkmingi internete, susilaukia daug pripažinimo, o manęs niekas nepastebi...

Prelegentas daug dėmesio skyrė temai, kaip kunigui reaguoti susidūrus su apie savižudybę kalbančiu žmogumi, arba, kaip kunigui laikytis laidojant savižudį. Išpažintis yra svarbus vaistas nuo savižudybės. Vieni penitentai prisipažįsta, kad kažkada planavo žudytis (pvz. prieš 20 metų), o kiti ateina būdami gilioje krizėje ir prašo pagalbos išspręsti iškilusias problemas.

Kadangi dvasininkai dažnai susiduria su savižudiškas mintis puoselėjančiais žmonėmis, tai Lenkijos Sveikatos apsaugos ministerija yra netgi išleidusi dokumentą kunigams, kaip elgtis savižudybės atvejais, ta tema dvasininkams vyksta mokymai.

Tarp prevencijos būdų buvo paminėtas ir įsitraukimas į parapijoje veikiančių maldos bei veiklos grupelių veiklą. Svarbu visuomenę kviesti praktikuoti tikėjimą, dalyvauti Bažnyčios veikloje, kviesti į atsivertimą ir per tikėjimą atrasti gyvenimo pilnatvę. Tarp susitikimo dalyvių kilo įdomi diskusija, dalijimasis patirtimi.

Antrajame pranešime kun. Jacek Kotowski palietė skaudžią temą apie sielovadą, susijusią su kūdikių praradimu. Ši sielovada apima šeimas, kurios prarado gimusius kūdikius, bet taip pat ir šeimas, kurių kūdikiai dėl persileidimo ar kitų priežasčių nebegalėjo gimti, o taip pat ir tuos žmones, kurie kenčia dėl kažkada priimto sprendimo nutraukt negimusią gyvybę.

Kun. Jacek pradėjo nuo kvietimo naudoti tinkamą žodyną: kalbėti ne tik apie moters teisę spręsti, bet ir apie kūdikio teisę gimti, vietoj „būsiu motina“ geriau sakyti „esu motina“, vietoj „esu nėščia“ – „nešioju kūdikį“ ir kt. Taip pat reikėtų vengti žodžių „embrionas“, „vaisius“, o vietoj to sakyti – „kūdikėlis“, nes vos tik moters įsčiose užsimezgusi gyvybė jau yra tikras žmogus, o ne „ląstelių sankaupa“. Gaila, kad šiandien vis dar pasitaiko žmones klaidinančių teiginių apie moters teisę į „savo kūną“. Mokslas jau seniai įrodė, kad moters įsčiose esantis kūdikėlis turi kitą DNR, o taip pat dažnai turi kitą kraujo grupę, todėl nėra moters „kūno dalis“.

Lenkijoje vystoma sielovadinė pagalba toms šeimoms, kurios žino, jog gims negyvas kūdikėlis. Jie gauna palaikymą taip vadinamame Prenataliniame hospise. Pagarba žmogui bei šeimoms, praradusioms kūdikius, rodoma įrengiant Negimusio kūdikio kapą, kuriame keletą kartų per metus laidojami kūdikiai, dėl įvairių priežasčių nesulaukę gimimo. Tokiose kapuose laidojami iš ligoninių gauti mirusių kūdikių žemiški palaikai, dažniausiai kremuoti. Kūdikius praradę tėvai lanko šį kapą, žinodami, kad ten ilsisi ir jų angelėlis. Lietuvos vyskupai pasidalino patirtimi, kad nuo 2019 metų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu ir Lietuvoje yra privaloma praktika, kad kūdikėlių kūneliai turi būti palaidoti su žmogui priderančia pagarba, tačiau ši praktika dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Susitikimo dalyviai apsilankė Lomžos kapinėse ir kartu su kūdikius praradusiais tėvais meldėsi prie Negimusio kūdikio kapo, kuris ten buvo įrengtas prieš dvylika metų, o laidojimai vyksta keletą kartų per metus. Malda už negimusius kūdikius buvo tiesiogiai transliuojama vietinio katalikiško vyskupijos radijo bangomis. Jautri maldos akimirka sužadino norą ir Lietuvoje siekti didesnės pagarbos žmogaus gyvybei.

Vakare svečiai apsilankė Lomžos vyskupijos muziejuje, susipažino su vyskupijos istorija, meno vertybėmis bei kitais eksponatais.

Telšių vyskupijos kurijos informacija