Kronika
Penktadienis, spalio 18 d., vyskupų sinode svarbi diena, nes darbo grupės formuoja galutines savo įžvalgas dėl paskutinio temų paketo – modulio iškeltų klausimų.
Pradedant svarstymus sinodo generalinis sekretorius kard. Mario Grech pasveikino sinodo dalyvį iš Ukrainos vysk. Teodor Martynyuk M.S.U., kurį Ukrainos Graikų Katalikų apeigų sinodas išrinko Ternopilio – Zborivo arkivyskupu metropolitu.
Sinodo grupės turi atsakingą užduotį – paruošti ir pateikti generaliniam sekretoriatui savo įžvalgas dėl paskutiniajame modulyje pateiktų temų. Pradėjus diskusiją grupelėje atsirado kelios temos, todėl moderatorius pasiūlė pasidalinti po 2-3 žmones ir tobulinti pasiūlymus. Šis metodas pasitvirtino, nes jau po pusvalandžio iš padrikų minčių gimė sklandus tekstas, aprėpiantis sielovadinius, kanoninius bei praktinius pasiūlymus.
Daugelis kalba, jog kažką reikia būtinai padaryti, pvz.: „Bažnyčia turi rūpintis vargšais...“, „Bažnyčia negali nei vieno atstumti...“, „Būtina puoselėti svetingumą...“ ir t.t. Šie pasiūlymai iš esmės labai geri, tačiau jie labai nekonkretūs. Tokius pasiūlymus teikiančiam žmogui užduokime klausimą: „O kaip tu savo parapijoje pasirūpinai vargšu? Ar pakvietei į pamaldas paribyje esantį žmogų? Ar sutikai prie bažnyčios durų ir palydėjai į sėdimą vietą nedrąsų lankytoją?“ Kalbėti abstrakčiai, malti liežuviu ir kitus raginti kažką daryti tikrai lengva, bet Bažnyčia yra įsišaknijusi konkrečiame kontekste ir veikia per konkrečią parapiją, todėl šios kalbos turi įgauti konkretų pavidalą.
Paruošus ir suredagavus galutinį tekstą jis buvo grupelėje vienbalsiai priimtas ir pateiktas sinodo generaliniam sekretoriatui. Baigus šį darbą grupelė pasidžiaugė plojimais pagerbdama koordinatorių, sekretorių ir padėkojo Viešpačiui už suteiktą įkvėpimą. Kitą savaitę sinodo dalyviai aptarinės baigiamojo dokumento projektą jau kitokios sudėties grupelėse, todėl atminimui grupelės nariai kartu nusifotografavo.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius aplankė Vatikano radijo lietuviškų laidų redakciją ir pasidalino įspūdžiais iš sinodo.
Po pietų sinodo tėvai ir motinos turėjo galimybę susipažinti su pop. Pranciškaus pašauktų studijų grupių kai kuriems klausimams svarstyti darbu. Kaip jau žinoma, popiežius įkūrė dešimt darbo grupių giliau studijuoti kai kuriuos specialius klausimus ir iki 2025 m. vidurio pateikti darbo vaisius. Kiekvienas sinodo dalyvis galėjo susitikti su pasirinktų darbo grupių nariais, išgirsti jų pristatymą bei užduoti klausimus. Šių eilučių autorius dalyvavo susitikime su trijų grupių nariais.
Penktoji studijų grupė nagrinėja teologines bei kanonines prielaidas dėl specifinių tarnysčių formų įgyvendinimo galimybės Bažnyčioje. Ši grupė yra pati paslaptingiausia, nes nėra skelbiama jos sudėtis, o grupės darbui vadovauja Tikėjimo mokymo dikasterija. Labai abstrakčiais terminais darbo grupės veiklą pristatė du dikasterijos darbuotojai, kurie sulaukė dalyvių nepasitenkinimo dėl slaptumo. Į darbo grupės studijų akiratį patenka ir moterų šventimų klausimas, todėl norėta, jog šį ideologizuotą klausimą svarstydami grupės nariai nepatirtų išorinio spaudimo, bet būtų laisvi spręsti pagal Viešpaties valią.
Septintoji studijų grupė svarsto kai kuriuos vyskupo tarnystės aspektus (kandidatų parinkimo kriterijai, vyskupo - teisėjo funkcija, Ad limina vizitai). Šią studijų grupelę atstovavo Vyskupų dikasterijos prefektas, keli kardinolai bei kiti nariai. Pastebėta, kad sui iuris Rytų Bažnyčios turi daugiau teisių rinkti vyskupą, negu Lotynų apeigų Bažnyčia. Renkant kandidatą į vyskupus konsultuojamasi su dvasininkais, pašvęstaisiais asmenimis ir su pasauliečiais, tačiau pats konsultavimosi procesas lieka ne viešas (sub secreto Pontificio). Renkant vyskupą visų pirma atsižvelgiama į jo asmens savybes, išsimokslinimą, dvasinį gyvenimą, kompetencijas ir gabumus. Kai vyskupas skiriamas į konkrečią vyskupiją, tai svarstomas ir asmens tinkamumas tai vyskupijai, nes kiekviena vyskupija turi savo „nuotaiką“. Informacija gali būti gaunama ir neoficialiais kanalais. Dikasterijos prefektas pripažino, jog susiduria su sunkumais planuojant Ad limina vizitus, kurie turėtų vykti kas penkerius metus, tačiau dėl didelio vyskupų skaičiaus stipriai atsiliekama nuo „grafiko“. Ateinantys Jubiliejiniai metai tą atsilikimą dar labiau padidins. Galbūt studijų grupei pavyks atrasti kokią kitą formą Ad limina vizitams.
SECAM studijų grupė Teologinės ir pastoracinės įžvalgos poligamijos tema pristatė savo darbo metodus. Pernai vyskupų sinode iškilo problema dėl poligamijos. Popiežius pavedė Afrikos žemyno vyskupams – SECAM (Symposium of Episcopal Conferences of Africa and Madagascar) šį klausimą išnagrinėti ir pateikti konkrečius pasiūlymus. Afrikos žemyne daugiau paplitusi poligamija, negu poliandrija. Grupės nariai išskyrė tradicinę ir modernią poligamiją, kuri jokiu būdu neapsiriboja vien tik Afrikos žemynu. Pasitaiko, jog susituokusi su vyru, moteris tik vėliau sužino, jog vyras turi vaikų dar su kitomis moterimis ir taip nežinodama patenka į poligaminius santykius.
Studijų grupė nagrinėja klausimą apie evangelizaciją ir katechezę toje situacijoje. Monogaminė šeima – tai krikščionybės idealas. Biblijoje aptinkame nemažai poligamijos pavyzdžių netgi Kristaus laikais (Levirato įstatymas). Susidūrusi su poligamija Afrikos Bažnyčia laikosi trijų pagrindinių dėsnių: a) klausytis ir suprasti toje situacijoje gyvenančius žmones; b) būti arti tų žmonių; c) palydėti dvasiškai poligamijoje atsidūrusius žmones. „Kaip lydėti poligamines šeimas, kad privesti prie Krikšto? Kaip priimti tuos žmones į bendruomenes po Krikšto?“ – skambėjo klausimai studijų grupės nariams.
Krikščionimis tapę poligaminių sąjungų nariai lanko Bažnyčią, tačiau negali eiti prie šv. Komunijos. Kiekvienu atveju ieškoma pastoracinių sprendimų. Tapęs krikščionimi vyras pasirenka vieną žmoną, su kuria priima Santuokos sakramentą, o su kitomis žmonomis gyvena kaip su seserimis. Atleisti tų moterų neįmanoma, nes tose kultūrose vieniša moteris neturi jokių teisių ir praranda visuomenėje savo statusą. Visuomenė netoleruoja vienišų moterų ir dar su vaikais. Vyskupai dalijosi konkrečiais atvejais, pvz. poligaminėje šeimoje gyvenantys krikščionys lanko bažnyčią, tačiau nepriima sakramentų; ligos atveju jiems teikiamas Ligonių sakramentas; nusenę poligaminės šeimos nariai pilnai dalyvauja bažnytiniame gyvenime, nes gyvena kaip broliai ir seserys.
Bažnyčia Afrikoje stengiasi daug dėmesio skirti jaunimui, kuris vis rečiau renkasi poligaminį šeimos būdą. Diskusijose paliesta tema ir apie pašaukimus į kunigystę ir vienuolystę iš poligaminių šeimų. Tarp sinodo dalyvių yra jėzuitas, turintis berods septynias mamas ir kelias dešimtis brolių bei seserų. Nors jis žino savo biologinę motiną, tačiau tose santykiuose gyvenant kitos „motinos“ taip pat yra rūpinosi juo, kaip savo vaiku. Dvasinių pašaukimų atsiradimas poligaminėje aplinkoje rodo, jog Bažnyčia Afrikoje eina teisingu keliu, o darbo grupė pateiks reikšmingų pastoracinio lydėjimo būdų.
Telšių vyskupijos kurijos informacija iš Vatikano
