Kronika

Viskam savas laikas, sakydavo mūsų senoliai.

Vakarykštę Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų temą apie laiką būtų galima pratęsti ir šiandien, pasitikus ir praleidus paskutinę minėtų atlaidų dieną.

Vertinant statistiškai, populiariausias ir dažniausias žmonijos pasiteisinimas greičiausiai skambėtų elementariai: „neturiu laiko“.

Vertinant filosofiškai ir teologiškai, šis pasiteisinimas būtų netoli tiesos – kiekviena sekundė šioje planetoje mums yra Dievo duota dovana, kurios negalime įregistruoti Registrų centre kaip savo nuosavybės, tačiau mūsų dispozicijoje yra dar viena dovana – laisvė pasirinkti, kaip išnaudoti mums skirtą laiką: tau, sau, Dievui, Šėtonui ar tiesiog apsimesti, kad ši dovana mums pernelyg pigi ir paleisti ją vėjais – į niekur.

Net Dievo žodis mums apie tai kalba: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1).

Kai kartais kažko meldžiame ir negauname, tai nereiškia, kad mūsų malda nebuvo išklausyta. Tai tik reiškia, kad ji nebuvo savalaikė, nes arba Dievas mato, kad tai tėra momentinė užgaida ir prašomas dalykas tik paklaidins mus pakeliui pas Jį, arba to dalyko mums reikės ateityje ir tada jis bus suteiktas. Ne čia ir ne dabar.

Atėjo metas ir Atlaidų, Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje sukėlusių nemenką dvasinį atgarsį, su kuriuo lyginti vasariško griaustinio sukeltą dangaus murmėjimą būtų tiesiog absurdiška, pabaigai. Būtent tokio dvasinio atgarsio ir visiems Šventovę aplankiusiems piligrimams gausių Viešpaties malonių patirties meldėme liepos 12-ąją – Žemaičių Kalvarijos parapijos, bendruomenių ir geradarių dieną.

Simboliška, kad tądien, kai tikintiesiems šauniai patarnavo Akmenės dekanato dvasininkai, Pagrindinių Šv. Mišių liturgijai vadovavo vyskupas, kurio vyskupija tiesiogiai ribojasi su minėtu dekanatu – Šiaulių ordinaras Eugenijus Bartulis.

Homilijoje svečias vyskupas pabrėžė būtinybę atsiversti, sugrįžti prie gyvybės šaltinio ir visų mūsų Kūrėjo – Dievo, sekti Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris nužengė iš Dangaus ir tapo žmogumi, kad savo gyvenimo pavyzdžiu, savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus parodytų kiekvienam iš mūsų teisingo ir tikro gyvenimo pavyzdį – nešant savo gyvenimo kryžių ištverti iki galo, nes tik ištvėrusieji iki galo esą bus išgelbėti – bus apdovanoti džiaugsmu, gyvenimu su prasme, gyvenimu be pabaigos.

„Kristus sako, kad nuo manęs atsiskyrę Jūs negalite nieko nuveikti, – Evangelijos žodžius citavo pamokslininkas. – Ar suprantame tą mažą žodelį „nieko“? Ar suprantame: kai Jėzus mus tikina, kad niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane, tai nėra tušti žodžiai? Vadinasi, Jėzus yra tikrasis kelias, kuriuo mes turime eiti. Jis yra tikroji tiesa, kuria turime vadovautis. Jis yra tikrasis gyvenimas, kurį mes turime gyventi, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“

Ganytojas klausė susirinkusiųjų, ko iš tiesų šiandien trūksta mūsų džiaugsmui?

Sutikite, intriguojantis klausimas.

Kaip į šį klausimą, atrodo tokį paprastą bet kartu ir labai gilų, atsakytum Tu, kuris ar kuri dabar skaitai šias eilutes?

Vyskupas E. Bartulis į jį atsakė – trūksta meilės ir nuolankumo, vaikiško pasitikėjimo Dievu, nes be Jo juk nieko negalime. Visiškai nieko. Absoliučiai nieko.

Nesinori sutikti.

Vieną dalyką be Dievo nuveikti mes tikrai galime – smagiai susimauti. Ir dar – sumauti gyvenimą kitiems!

Užuot kilniais žingsniais perėjus per žemę, vietoje puikybės karūnos nuolankiai nešiojant man skirtą kryžių, ištvėrus iki galo ir sulaukus laiko pilnatvės, kai Dangaus Karalystėje regėsiu ir girdėsiu tai, ko nėra regėjusi nė vieno žmogaus akis ir nėra girdėjusi nė vieno žmogaus ausis?

Susimauti?!

Ne pati maloniausia perspektyva.

Gal todėl Šiaulių vyskupas homiliją baigė ragindamas mus nuolat prašyti Šv. Dvasios išminties ir nuolat kartoti maldos žodžius: „Viešpatie Jėzau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“

Šią homiliją girdėjo ne tik didžiulis būrys piligrimų, bet ir didžiulis būrys geradarių, padėjusių pasiruošti šiems atlaidams ir nuolat savo triūsu, lėšomis bei materialinėmis gėrybėmis puoselėjančių Žemaičių Kalvarijos Šventovę ir Kryžiaus Kelio Kalnų koplyčias. Jiems visiems – nuo mažiausio iki didžiausio – skriejo nuoširdi Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus padėka. Apėjus Kryžiaus Kelio Kalnus buvo pasirašyta atnaujinta bendradarbiavimo sutartis „Dėl Žemaičių Kalvarijos Kalnų koplyčių priežiūros“ tarp Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos ir Plungės pramonininkų sąjungos. Tai – jau trečioji tokia sutartis, atnaujinama kas dešimtmetį: pirmoji buvo iškilmingai pasirašyta dar 2004 metais, atnaujinta – 2014 metais.

Homiliją girdėjo ir Akmenės rajono savivaldybės vicemerė Inga Vismantienė, Plungės pramonininkų sąjungos prezidentas Justinas Šimkus ir Žemaičių Kalvarijos seniūnijos seniūnė Dovilė Brasaitė, tarę po keletą sveikimo ir dėkingumo žodžių.

Kita vertus, daugybė žmonių, taip ir neradusių laiko šiemet atvykti į Atlaidus, nei šios, nei kitų homilijų, raginančių nesusimauti, negirdėjo ir nesužinojo, jog kasdienis bendravimas su Dievu reiškia mano nuolankumą ir padeda suprasti, kad kažkas, už mane daug galingesnis, pasiruošęs man padėti, jei pats nustosiu vaidinti Dievą.

Visiems savas laikas, sakome mes.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. J. Mankausko ir  kan. V. Viktoravičiaus