Kronika

Nei pridėsi, nei atimsi.

Labai retais atvejais šis priežodis taikomas žmogaus pasakytai sveikinimo gyvajam arba atsisveikinimo su mirusiuoju kalbai.

Dar retesniais atvejais minėtas priežodis gali būti pritaikytas dvasininko pamokslui.

Būtent tokio retesnio atvejo gyvais liudininkais tapo liepos 10 d. į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus susirinkę Klaipėdos ir kitų dekanatų piligrimai bei kunigai ir pašvęstojo gyvenimo atstovai, seminaristai bei patarnautojai pasimelsti už Bažnyčioje tarnaujančiuosius ir naujus dvasinius pašaukimus. Dar procesijos į Šv. Mišias metu šių eilučių autoriui teko nugirsti piligrimės šnabždesio nuotrupą: „Šitiek gražių kunigų vienoje vietoje dar savo gyvenime nebuvau mačiusi...“

Šį fenomeną savo ausimis išgirdo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Pocius, Klaipėdos miesto meras Arvydas Vaitkus, Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis ir net itin profesionaliu giedojimu išsiskyrę Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos choristai, vadovaujami Mindaugo Gudžiūno.

Jo ausylai klausėsi ir tarptautinę bendruomenę atstovavę dvasininkai – iš Kanados atvykęs Monrealio Lietuvių parapijos klebonas kunigas Paulius Malikša bei Londono šv. Kazimiero parapijos klebonas kunigas Petras Tverijonas.

Pro ausis jo nepraleido ir gausus būrys adorančių, kurios Alsėdžiuose dalyvauja stovykloje, organizuojamoje Kauno arkivyskupijos Pašaukimų sielovados komandos. Ši stovykla nepaprastai darniai apjungia Šv. Mišių adorantes iš Kauno ir Telšių vyskupijų.

Jeigu malonus šio teksto skaitytojas paklaustų, ką mes tokiais epitetais nesidrovime liaupsinti ir net tvirtinti, kad žydrame danguje viešpataujant saulei visi buvome išmaudyti dvasinių perlų liūties, atsakymas būtų paprastas: Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM homiliją, tądien skirtą kunigams. Jos taiklumo galėtų pavydėti net patys profesionaliausi medžiotojai. Tik šaudyta buvo ne į žvėris, o į dvasininkų širdis, vietoje švino kulkų vartojant pirmosios meilės etimologiją. Nors homilija buvo subalansuota atsiliepusiesiems į dvasinį pašaukimą, nesuklysime pastebėję, jog dauguma jos fragmentų gali būti pritaikyti kiekvieno žmogaus gyvenime, todėl belieka išreikšti užuojautą negirdėjusiems, ir palinkėti Jums malonaus skaitymo, kuris gali būti panašus ir į gardžiausios uogienės ragavimą neatidarius dangčio, bet patikėkite – vis tiek verta.

„Gera kiekvienais metais aplankyti šią Žemaitijos šventovę, kurią aukštaičiai jau pradeda pamilti...

Iš tikrųjų kunigams nėra lengva kalbėti. Ką gali jiems pasakyti? Juk jie viską geriausiai žino... Todėl
nieko nenoriu mokyti, bet tik pasidalinti viena kita mintimi, kuri man irgi yra brangi.

Kai mes prisimename savo kunigystę, kaip ir girdėjome šios dienos Evangelijoje apie Jėzų, pasirenkantį sau mokinius, metuose mums yra svarbios trys datos: Didysis Ketvirtadienis, Kunigystės šventimų diena ir viena ar kita Kunigystės sukaktis. Man šios datos – ypač jautrios ir ypatingos. Žinoma, nebūna nei Šventimų dienos, nei kažkokios sukakties be pradžios.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mūsų kunigiškojo pašaukimo pradžia, deja, nebuvo mūsų iniciatyva. Tai nėra kažkoks mūsų nuopelnas ar pasirinkimas, nes ir Evangelija byloja, kad Jėzus pasišaukė dvylika mokinių. Jis žengia pirmą žingsnį šių mokinių link, kurie buvo labai labai skirtingi: jeigu tuomet kas nors būtų rašęs apie juos charakteristikas, kaip darome dabar, surastume tarp jų „įvairaus plauko“ žmonių. Nuostabiausia yra tai, kad Dievas į žmogaus gyvenimą žengia pirmas: Jis užkalbina, Jis prabyla. Jeigu dabar kiekvieno šioje Šventovėje esančio kunigo paklaustume, iš ko, kada, kaip ir kodėl tu supratai, kad nori būti kunigu, paprašytume papasakoti savo pašaukimo istoriją, atsakymų būtų įvairių įvairiausių. Tačiau tuos klausimus privalome užduoti sau nuolat, kad niekada nepamirštume savo pašaukimo iniciatoriaus – To, kuris pirmasis mane užkalbino.

Kai du žmonės – vyras ir moteris – įsimyli vienas kitą, jie eina į pasimatymą. O pasimatyme nutinka tai, apie ką daugelis nepagalvoja – laikas tiesiogine šio žodžio prasme „ištirpsta“. Būnant su mylimu asmeniu laiko tiesiog nebėra, jis neegzistuoja.

Kunigo gyvenime nutinka kažkas panašaus: tu pamilsti. Dauguma iš mūsų, čia esančių dvasininkų, galėtume paliudyti, kaip vaikystėje kiauras dienas praleisdavome bažnyčioje ir laikas nustodavo egzistavęs. Ta meilė yra kažkas tokio, ko žodžiais neįmanoma nusakyti. Lietuvai neseniai paskirtas Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Georg Gänswein taip sako: „Visa mūsų ištikimybė pašaukimui, jo prasmei, prasideda nuo meilės Jėzui.“ Šito niekada neturėtume užmiršti. Kartais reikia tarytum „dulkes nubraukti“, pravalyti užkalkėjusias kraujagysles ir vyti šalin sklerozę nuo fakto, kad, anot Georg Gänswein, kiekvienas pašaukimas remiasi patirtimi, kuri vėliau tampa įsitikinimu: jeigu Viešpats pašaukia ką nors sekti jį, pirmiausia Jis tampa gyvu konkrečiu žmogumi. Jis susitinka su juo asmeniškai, kviečia, ir tai pašauktajam tampa labai aišku ir akivaizdu. Tuomet išmuša akimirka, kai Viešpats tikisi asmeninio atsako. Taip prasideda kelionė sekti Jėzumi ir būti su Juo.

Evangelistas Matas pasakoja, kad Jėzus pasišaukia Dvylika ir suteikia jiems galią. Tai štai, mieli vyrai – čia ne iš savęs mes viską darome: jūs atleidžiate nuodėmes ne savo vardu, jūs krikštijate ne savo vardu, teikiate Ligonio sakramentą ne savo vardu, aukojate Šv. Mišias ne savo vardu – visa tai jūs darote Kristaus vardu vienybėje su Bažnyčia. Dėl to ir sakoma, kad kunigas turi galią, jis yra kitoks. Deja, ta galia yra skirta ne sau, bet per Kunigystės šventimus duota nešti Viešpaties žinią „pas pražuvusias Izraelio namų avis.“

Štai čia atsiranda problema. Yra kur kas maloniau eiti ten, kur mes esame laukiami, kur mus maloniai priima, kur mūsų laukia gražus vaišių stalas... Bet Jėzus sako, kad Gerosios Naujienos reikia tiems, kurie šiandien apie Bažnyčią galvoja kitaip – perskaito neprofesionaliai ir dažnai melagingai, užtat patraukliai suraitytą antraštę apie vieno ar kito kunigo nuodėmę ir visus kunigus laiko tokiais... Deja, bet norėdami sekti Jėzų, t.y. vykdyti savo pašaukimą, turime ir tokiems žmonėms nunešti Gerąją Naujieną apie amžinąjį gyvenimą.

Taigi, pasak popiežiaus Pranciškaus, šita mūsų gyvenimo kelionė yra tampriai susijusi su tarnyste nešti gerą žodį, gailestingumą, nešti patį Jėzaus asmenį. Ir jeigu kunigas nebesugeba tarnauti, neturi savyje to, ką privalo nešti, visas dėmesys susitelkia į save.

Ir tada kunigas tampa nelaimingas!

Jeigu kunigas nebetarnauja, jis susikoncentruoja tik į savo bėdas ir nuolat dejuoja: manęs niekas neišklauso, esu atmestas, esu nemylimas, esu ne ten paskirtas, turiu tiek ir tiek bėdų... Tų bėdų kunigas nebesprendžia su Jėzumi, nebepriima brolių seserų pagalbos ir praranda savo pašaukimo esmę – gebėjimą jaustis mokiniu, nes pasijunta savo gyvenimo šeimininku. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, pašaukimas nėra persirengimas arba maskuotė, bet gyvenimo būdas, kuriame itin svarbų vaidmenį vaidina žmogiškasis augimas. Kunigai turi sugebėti palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, būti brandūs priimti iššūkius, kad Evangelijos paguoda pasiektų žmones per kunigų žmogiškumą ir paprastumą, perkeistą Jėzaus dvasios.

Šiandien reikia būti ne šiaip sau kunigu. Reikia būti laimingu kunigu!

Taip, yra iššūkių, yra sunkumų. Bet jeigu aš pabėgsiu tik į save, aš rizikuoju labai greitai prarasti laimę būti kunigu.

Tad, mieli broliai, linkiu visiems niekada neužmiršti, iš kur mes esame gavę galią, kuri yra skirta tarnauti kitiems, taip pat visada prisiminti tą savo gyvenimo momentą, kai buvau pašauktas. Jeigu tik nustosiu tarnauti, būsiu nelaimingas kunigas.

Nereikia nelaimingų kunigų.

Laimingas kunigas kiekvieną dieną eina su Dievu ir tam ryšiui nėra nei atostogų, nei išeiginių, nei laisvadienių.

Šį rytą valandų liturgijos rytmetinėje man įsiminė Dievo išmintis apie turtą, materialines gėrybes ir jų kaupimą. Tas turtas neretai tampa našta ar net kliūtimi mano laimei – tiek žemiškajai, tiek amžinajai – pasiekti.

Dėkoju visiems kunigams, kad esate. Branginkite savo pašaukimo akimirką ir visuomet ją atsiminkite. O tikinčiųjų prašau vienintelio – melskitės už kunigus nuolat. Kai tik pradedame kritikuoti arba smerkti, esame labai toli nuo Dievo palaimos.“

Nei pridėsi, nei atimsi.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko