Kronika

Septyni. Šis skaičius Šventajame Rašte simbolizuoja tai, kas užbaigta. Kitais žodžiai tariant – tobulumą. Pamenate Mato Evangelijoje užrašytą dialogą tarp Jėzaus ir Petro, pasiteiravusio, ar savo artimui turįs atleisti iki septynių kartų, kas ir taip reiškė visada? Jėzaus atsakymas turėjo priblokšti ir apaštalą Petrą, ir evangelistą Matą, ir mus, kurie girdime tai šiandien: atleisti artimui turime iki septyniasdešimt septynių kartų, kas, mūsų kalba reiškia neribotą begalybę. Tiek, kiek tik prireiks.

Simboliška, kad ir Didieji Žemaičių Kalvarijos Atlaidai apogėjų pasiekė liepos 7-ąją, sekmadienį. Maldų už šeimas ir besiruošiančius Santuokos sakramentui dieną į Šventovę susirinko nesuskaičiuojama galybė piligrimų, pirmiausia apsupusių klausyklas, idant išpažintų savo nuodėmes ir per kunigo tariamus žodžius gautų Viešpaties atleidimą, kuris žmogui reikalingas tarytum oras. Nepatyręs Dievo gailestingumo savo gyvenime, nebūsi pajėgus atleisti ir savo artimui – nei šeimos nariui, nei kaimynui nei bet kam, su kuo nori turėti santykį. Vieną, kitą kartą gal dar pavyks, bet anksčiau ar vėliau nugalės žmogiškumas – puikybė ir kiti būdo trūkumai. Nepavyks nei iki septynių, nei iki septyniasdešimt septynių kartų, o vietoje atleidimo širdyje kaupsis pykčio akmenys, kurių nerodys svarstyklės, bet kliūsi už jų kaskart, ieškodamas savo nerimo, baimių, kompleksuotumo ir griūvančių santykių priežasčių.

Nors dienos Šv. Rašto skaitiniai tiesiogiai nebylojo apie atleidimą, homiliją sakęs Kauno arkivyskupas emeritas Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius kalbėjo apie Kristaus skelbiamą Gerąją Naujieną Jo gimtajame Nazarete. Visame to meto Izraelyje pasiklausyti Jėzaus skelbiamos žinios apie prisiartinusią Dangaus Karalystę suplaukdavo minios žmonių, nes juos traukė skelbiamas žodis ir nuostabūs darbai – stebuklingi pagydymai, apsėstųjų išlaisvinimas bei kitokie stebuklai. Vis dėlto Jėzaus tėviškėje tas skelbimas nebuvo priimtas: vieni stebėjosi, kiti abejojo, o tautos vadai – fariziejai ir rašto aiškintojai – apskritai Jo žodžius palaikė piktžodžiavimu Dievui, todėl net kėsinosi jį nužudyti, kad niekas neprimintų jų daromų klaidų.

Pasak kardinolo, Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus atmetimą išryškina apgailėtiną nuodėmės sužeisto žmogaus nusistatymą atmesti viską, kas neatitinka jo mąstymo ir elgesio. Esą nuodėmės sužeistas žmogus tokioje apgailėtinoje padėtyje atsiduria tuomet, kai dėl puikybės nepripažįsta savo klaidų ir nuodėmių. Tačiau jei suklydęs nuolankiai įvertina savo nuodėmingą elgesį, tuomet nuodėmė sieloje nepalieka gilių žaizdų ar akmenų. Per Atgailos sakramentą tai išgydoma.

Šv. Mišių homilijoje Jo Eminencija atkreipė dėmesį ir į antrąjį šio sekmadienio Šv. Rašto skaitinį, kuriame Šv. Paulius, pašauktas būti pagonių apaštalu, pristato save kaip tą, kuris džiaugiasi savo silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas savo žmogiškumu, buvo galingas per jį daromais Dievo darbais. „Mes esame kviečiami pasitikrinti, kaip reaguojame į Dievo žodį tuomet, kai jis įspėja mus dėl daromų nuodėmių ar nutolimo nuo Dievo rodomo kelio, – ragino kardinolas. – Ar tą žodį nuolankiai priimame ir taisome savo gyvenimą, ar tam žodžiui prieštaraujame, kaip tai savo laiku darė fariziejai ir rašto aiškintojai?“

Anot pamokslininko, kai per televiziją pasakojamos mus niekuo neįpareigojančios žinios, mes lengvai prie ekrano praleidžiame daug laiko, tačiau esą nelengvai prisiverčiame atversti Šventąjį Raštą, nes jame skelbiama tiesa gali priminti, kad nesilaikome Dievo rodomo kelio, ir didžiausia malonė, kurios turėtume nuolatos maldauti Dievo – nuolankiai priimti Jo žodį, kai Jis ne tik mus drąsina ir guodžia, bet ir kviečia palikti nuodėmės kelią, kadangi atvirumas Dievo žodžiui esąs garantas, jog tiesiausiu keliu keliaujame į laimingą amžinąjį gyvenimą.

Prie Pagrindinių 12 val. Šv. Mišių celebracijos ir Kryžiaus Kelio Kalnų apmąstymo jais kopiant be jau minėto Jo Eminencijos kardinolo S. Tamkevičiaus jungėsi monsinjoras Da Woon Cheong, kilęs iš Pietų Korėjos. Nors popiežius Pranciškus neseniai paskyrė Lietuvai savo atstovą – nuncijų, arkivyskupą Georgą Gänsweiną, pastarasis į Marijos žemę dar nėra atvykęs, todėl monsinjoras laikinai eina nuncijaus pareigas.

Šv. Mišių liturgijai vadovavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl paragino piligrimus melstis už šį pagrindą ir pamatą, kadangi susvyravus šeimos institucijai, iškils pavojus ir valstybei.

Vyskupas taip pat pristatė į Telšių dekanato kunigų tarnystėmis apipintą sekmadienį atvykusius garbingus svečius: Lietuvos Respublikos Seimo narę Rimantę Šalaševičiūtę, Telšių rajono savivaldybės merą Tomą Katkų, Telšių rajono Policijos komisariato viršininkę Aureliją Kontrimienę, Telšių miesto ir rajono seniūnijų seniūnus, taip pat plojimais buvo palydėtas Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos choras „Totus Tuus“, vadovaujamas Ernestos Dargužienės.

Dera pridurti, jog Telšių dekanato dvasininkai bei tikintieji yra pamėgę posakį: „Nors ir akmenimis lytų, vis tiek Kalnus apeisime.“

Kadangi, pasak Pradžios knygos, septintąją dieną Dievas ilsėjosi po viso Visatos kūrybinio proceso, tai ir šiandien nesivargino – pagailėjo piligrimams ir akmenų, ir nesiliaujančio lietaus lašų.

Prisimenant kardinolo homiliją, belieka neužduotas klausimas: kiek nuolankumo aš turiu priimti tai, ką man kalba Dievas apie mano gyvenimo kelią ir taisytinus dalykus?

Iki pirmo, septinto ar septyniasdešimt septinto įspėjimo?

Nes pastarasis greičiausiai jau gali iš tikrųjų panėšėti į akmenų lietų mano kasdienybėje...

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko