Kronika

2024 m. kovo 3-6 dienomis Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko Telšių vyskupijos kunigų rekolekcijos, kurias vedė kun. Gintaras Blužas OFS, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas.

Įžanginiame žodyje kun. Gintaras kvietė atsitraukti nuo kasdienybės, kad iš tolesnio žvilgsnio ją galėtume pamatyti kitaip. Dailininkas elgiasi panašiai, nes tapydamas paveikslą jis dirba prie jo palinkęs, tačiau po kelių potėpių jis atsitraukia ir įvertina savo kurtą vaizdą. Rekolekcijos yra atsitraukimas nuo įprastos gyvenimo rutinos tam, kad pamatyti visą kasdienybės grožį ir pažinti prasmę.

Visų rekolekcijų pagrindinė tema – Šventosios valandos reikalingumas. Prelegentas pasinaudojo arkivyskupo Fulton Sheen (1895-1979) mintimis ir jo gyvenimo pavyzdžiu skleidžiant Šventosios valandos praktiką. Viešpats Jėzus prašė mokinių bent valandėlę su Juo pabudėti ir melstis, bet mokiniai ... užmigo. Pasaulyje plinta praktika tarp pasauliečių ir dvasininkų kasdien skirti vieną valandą tyliai maldai bei adoracijai. Kun. Gintaras ne tik pristatė Šventosios valandos dvasinius vaisius, bet dienai baigiantis praktiškai ją pravedė.

Antroji konferencija buvo skirta atgailai. Dalis tikinčiųjų elgiasi taip, kaip tas tarnas, užkasęs gautą talentą ir po to jį vėl sugrąžinęs. Atrodo, kad jis nieko gero ir nieko blogo nenuveikė, tačiau buvo šeimininko nubaustas už neveiklumą. Gavėnios tikslas – paruošti tikinčiuosius Krikšto pažadų atnaujinimui Velyknakčio metu, o kunigai dar papildomai atnaujina kunigystės pažadus vyskupo akivaizdoje Krizmos Mišiose.

Trečioji konferencija bylojo apie dvasinę kovą. Rekolekcijų vedėjas pasinaudojo pop. Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Gaudete et exultate penktuoju skyriumi, kuriame kalbama apie kovą, budrumą ir įžvalgumą. Iš savo pusės turime padaryti tai, kas įmanoma, kad Dievas ateitų į pagalbą atlikdamas tai, kas mums neįmanoma. Mūsų pastangos kovoti su piktuoju ir Dievo pagalba padeda kartu švęsti pergalę. Klystume manydami, kad be mūsų pastangų Dievas mus išgelbės.

Ketvirtoje konferencijoje prelegentas kalbėjo apie kunigą kaip apie sužeistą gydytoją. Kunigas negali išvengti kančios patirties, todėl turi ieškoti būdų, kaip su tuo susidoroti, kad sužeidimai padėtų augti. Juk ir mūsų Gelbėtojas buvo sukruvintas, žaizdotas ir kenčiantis, bet tai padėjo Viešpačiui priartėti prie mažutėlių. Konferencijoje buvo išsakyta italų kunigo mintis, jog „kiekvienas mėginimas nuimti kunigą nuo Kryžiaus - reiškia pasikėsinimą į jo misiją“. Tik kančią patyręs ir joje prasmę atradęs kunigas geba gydančiai prisiliesti prie kito žmogaus sielos.

Penktojoje konferencijoje kun. G. Blužas OFS kalbėjo apie įvaizdį, pasinaudodamas fariziejaus ir muitininko maldos šventykloje pasakojimu. Klaidinga yra save lyginti su kitu žmogumi, nes atrasime kitame savybių, kurios mus pranoksta (dėl to kils liūdesys), bet taip pat atpažinsime sritis, kuriose mes pirmaujame (kils puikybė). Krikščionis save turėtų lyginti visų pirma su Dievu, nes esame pašaukti būti tobuli, kaip Tėvas danguje yra tobulas. Galime save palyginti ir su savimi, prisimindami, kokie buvome prieš dešimtmetį ir kokie esame šiandien: ar pasikeitė mūsų supratimas, ar mes paaugome dvasiškai? Mumyse kovoja skirtingi įvaizdžiai – kaip aš atrodau ir kas aš esu. Rekolekcijos padeda atskleisti visą tiesą. Nereikia jos bijoti, nes tik tiesa išlaisvina.

Rekolekcijų dalyviai apmąstė Kryžiaus kelią, meldėsi Rožinį, du vakarus turėjo Šventąją valandą, šventė Eucharistiją Telšių katedroje prie šv. Antano altoriaus ir kunigų seminarijos koplyčioje. Kiekvienos rekolekcijų dienos pabaigoje sinodiniu principu susėdus ratu buvo pasidalijama dienos įžvalgomis ir atradimais. Nusivalę sąžines ir atnaujinę ryžtą tarnauti Viešpačiui kunigai grįžo į parapijas.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Donato Preibio