Kronika

Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus pamokslas, pasakytas 2024 m. sausio 27 d. Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje

Brangūs broliai ir seserys,
Visų pirma noriu padėkoti vyskupui Rimantui už asmeninį kvietimą dalyvauti šiuose atlaiduose ir į jus prabilti. Sakoma, jog kartojimas – mokslų motina. Ir tikrai, svarbiausius dalykus mes pakartojame keletą kartų. Bažnyčia kiekvieną dieną savo liturgijoje skaito vis kitus Šventojo Rašto tekstus. Šiemet taip jau įvyko, kad vakar ir šiandien Lietuvoje buvo skaitoma ta pati Evangelija (Lk 10,1-9). Ne dažnai taip pasitaiko, bet jei jau taip sukrito liturginiai tekstai, tikriausiai Viešpats mums nori tuo kažką pasakyti.

Visų pirma, Jėzus savo mokinius neapsvaigina sėkmės iliuzija, bet įspėja, kad jie susilauks pasipriešinimo. Nors nestinga atsivertusių žmonių, išpažįstančių krikščioniškąjį tikėjimą, tačiau neišnyksta ir priešiškumo atmosfera. Nešdami tikėjimo žibintą einame lyg avinėliai tarp vilkų.

Šiandien pradžios maldoje girdėjome žodžius, kad Dievas palaimintojo vyskupo Jurgio širdį uždegė karšta Kristaus ir Bažnyčios meile. Malda mini dvi meilės kryptis: viena jų nukreipta į Kristų, kita – į Bažnyčią, į jos žmones: vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, pasauliečius ir tuos, kurie dar tik kelyje į bažnytinę bendrystę...

Atsivertę palaimintojo Jurgio Užrašus matome, kokią didžią paguodą jam suteikė karšta meilė Kristui. Kaip dažnai užbaigdamas dienos aprašymą ar kokį įvykį, palaimintasis maldingai atsidūsta visa tai pavesdamas Viešpačiui ir prašydamas jo vedimo. O kartais, taip nejučiomis, palaimintasis nuo dienos aprašymo pereina tiesiog į maldą, išliedamas visas savo patirtas nuoskaudas Dievui ir patirdamas jo paguodą: „Štai aš, imk mane, daryk ką nori su manimi; duok, kad būčiau palankiu įrankiu Tavo rankose. Tegul tik Tavo garbė auga, Tavo karalija platinasi, Tavo valia pildosi. Duok man, kad kaskart labiau savęs išsižadėčiau ir kaskart Tave labiau mylėčiau“. Kaip yra lengva mylėti, kuomet į meilę atsakoma. Būtent į parodytą meilę Dievui t. Jurgis širdimi jautė galingą atsaką.

O kaip su meile Bažnyčiai? Ar parodęs didžiulę meilę savo artimiausiems bendradarbiams, kunigams bei vienuoliams, jis sulaukė tokio pat meilingo atsako? – Tikrai ne. Palaimintasis rašo: „Malda, darbas dėl Dievo ir vargai su kentėjimais dėl Bažnyčios išvien susipynę visą mano gyvenimą tesudaro. Tebūna man pavyzdžiu pats Kristus“. Kokie gi tie vargai ir kentėjimai dėl Bažnyčios? – Būdamas ganytoju, t. Jurgis kentėjo matydamas, kaip Bažnyčioje politiniai, tautiniai ar asmeniniai interesai yra iškeliami aukščiau Kristaus Evangelijos.

Tapęs apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai, jis rado klaikią padėtį: diplomatiniai santykiai tarp Apaštalų sosto ir Lietuvos buvo nutraukti, aukštieji dvasininkai užsiėmė politikavimu, bet ne Evangelija. Viename laiške bičiuliui jis taip rašė: „Bažnyčią Lietuvoje radau daugeliu požiūriu baisios būklės. Verkiau kaip vaikais...“

„Nelaimė Bažnyčiai tas kunigų kišimasis į politiką.“ – „Dieve, duok man kunigų, tikrų katalikų!“ Keistai skamba palaimintojo nusiskundimas, kad tarp kunigų – mažai katalikų. Kodėl taip palaimintasis pasakė? – Nes kunigų politikavimas ypač žaloja Bažnyčios katalikiškumą! – Žodis katalikiškas reiškia visuotinumą ir pilnatvę. Kunigas, kuris reiškia palankumą kokiai nors partijai ar kandidatui iškrenta iš katalikiško konteksto ir nepasitarnauja Kristaus misijai. Ačiū Dievui, kad šiandien padėtis žymiai geresnė, nes tarp kunigų žymiai daugiau katalikų, negu palaimintojo laikais!

Bažnyčia palaimintajam sukėlė daug kančios, bet meilės jai vedamas tėvas Jurgis Dievo rankose nori būti tai mazgote, kuri pašalins Bažnyčios nešvarumus, tai mėšlu, kuris patręš Viešpaties vynuogyną, tai trokšta sudilti ir susinešioti, kad tik Dievo garbė per tai labiau išryškėtų.

Kažkuris šventasis yra pasakęs: „Tu nesuprasi, ką reiškia mylėti Bažnyčią, kol nebūsi kentėjęs nuo jos. Ne dėl jos, bet nuo jos. Tai yra pati didžiausia kančia, kokią tik galime patirti. Tokią kančią patyrė ant kryžiaus Kristus. Juk Kristų ant kryžiaus laikė ne vinys, bet meilė.“

Palaimintasis Jurgis taip pat kentėjo nuo tos Bažnyčios, kurią nepaprastai mylėjo. Šiandien teologai vis dažniau kalba apie Bažnyčią, kuri kelia skausmą. Ar mums neskauda, kai girdime apie dvasininkų įvairiopus piktnaudžiavimus? Ar neskauda, kai į Bažnyčios kaimenę įsimaišo vilkai avinėlio kailyje? – Jei mylime Bažnyčią, mums dėl to labai skauda ir mes kenčiame...

Pernai teko dalyvauti vyskupų sinode. Prieš prasidedant sinodui sinodo dalyviams vyko rekolekcijos, kurias vedė dominikonas t. Timothy Radcliffe OP. Jis kalbėjo apie Bažnyčią, kuri kelia skausmą. Rekolekcijų vedėjas mums, sinodo tėvams ir motinoms, citavo šv. Karolio de Fuko brolio Carlo Caretto mintis apie Bažnyčią: „Kiek daug turiu tave kritikuoti, mano Bažnyčia, ir vis dėlto kaip stipriai tave myliu! Tu privertei mane kentėti labiau nei bet kas kitas, ir vis dėlto aš tau skolingas daugiau nei kam kitam. ... Tu sukėlei daugybę skandalų, ir vis dėlto tik tu viena padėjai man suprasti savo šventumą. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų man norėjosi užtrenkti savo sielos duris tau prieš veidą – ir vis dėlto kiekvieną naktį meldžiausi, kad galėčiau numirti tavo patikimose rankose! Ne, negaliu būti laisvas nuo tavęs, nes esu viena su tavimi... Tai kur tada aš eisiu? Statyti kitos Bažnyčios? Bet negalėčiau pastatyti tokios, kurioje nebūtų tų pačių ydų, nes jos yra mano ydos“.

Suprantu, kad Dievą yra lengviau mylėti, negu Bažnyčią, kurios netobulumus mes regime ir patiriame, o kartais Bažnyčios žmonės mus labai sužeidžia ir įskaudina. Tačiau tu nesuprasi, ką reiškia mylėti Bažnyčią tol, kol nebūsi kentėjęs nuo jos! Palaimintojo Jurgio dvasingume meilė Dievui ir meilė Bažnyčiai yra persipynę. Paguoda, ateinanti iš Kristaus leido jam mylėti ir Dievo Bažnyčią, tą netobulą ir neištikimą Kristaus Sužadėtinę, tiek daug atnešusią jam kančios...

Atsiprašau, kad gal kiek ir per daug atvirai pasakiau, tačiau visa tai kyla iš palaimintojo Jurgio Užrašų ir jo gyvenimo. Jei jau šiandien čia susirinkome, reiškia, kad norime žinoti visą tiesą: dėl ko palaimintasis gyveno, kuo tikėjo ir pasitikėjo, dėl ko kentėjo ir nuo ko kentėjo, ir kas jam teikė paguodą.

Popiežius Pranciškus vienoje savo katechezių taip sakė: „Vienintelė krikščionio stiprybė yra Evangelija. Sunkumų valandomis reikia tikėti, kad Jėzus yra priešakyje ir nuolat lydi savo mokinius. Persekiojimas nėra Evangelijos priešybė, tai jos dalis: jei mūsų Mokytojas buvo persekiojamas, kaip galėtume tikėtis, kad būsime apsaugoti nuo kovos? Tačiau toje sumaištyje krikščionis neturi prarasti vilties ir manyti, kad yra paliktas likimo valiai. ... Joks žmogaus kentėjimas, net menkiausias ir slapčiausias, nelieka nepastebėtas Dievo. Jis mato ir iš tikrųjų apsaugoja; jis išgelbės. Tarp mūsų yra Tas, kuris yra stipresnis už blogį“. O blogį mes nugalime gėriu: meile Dievui ir meile Bažnyčiai. Amen.