Kronika

2023 m. gruodžio 9 d. Klaipėdos katalikų bendruomenei duris atvėrė naujai pastatyta šv. Brunono Kverfurtiečio bažnyčia. Klaipėdos Debreceno mikrorajone 2007 metais įkurta šv. Brunono Kverfurtiečio parapija, patikėta Pranciškonų konventualų sielovadiniam rūpesčiui. 2011 metais pradėtas statyti vienuolynas su koplyčia, varpinė ir bažnyčia. Projekto autoriai - Mantė Černiūtė–Amšiejienė ir Ramūnas Amšiejus, pagrindinis darbų rangovas – UAB „Aldasta“.

Pamaldų pradžioje parapijos klebonas kun. Stanislav Švaikovskij OFM Conv. pasidžiaugė baigtais pagrindiniais statybos darbais ir paprašė Telšių vyskupo pašventinti pastatą, kad jame galėtų vykti krikščioniškos pamaldos.

Telšių vyskupas padėkojo klebonui bei parapijiečiams už didžiulį nuveiktą darbą, tačiau priminė, kad visiškai pabaigus bažnyčios pastatą ir sutvarkius šventorių, pastatas bus pakonsekruotas, t. y. visiškai paskirtas Dievo garbinimui. Pasimeldęs bažnyčios pastato ir jame esančių daiktų laiminimo maldą vyskupas pašlakstė pastato sienas bei susirinkusiuosius švęstu vandeniu.

Homilijoje vyskupas kalbėjos: „Bažnyčios atsiradimas yra Dievo palankumo ženklas. Evangelijoje mes girdėjome, jog Jėzus keliavo per miestelius bei kaimus ir susitiko daugybę žmonių. Viešpačiui pagailo žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens. Kodėl Viešpats juos taip keistai apibūdino? - Avys be piemens nežino krypties, o tai labai panašu į žmones, kurie neturi gyvenimo tikslo, neturi gyvenimo prasmės. Visas gyvenimas atrodo tuščias ir beprasmiškas... Būtent į tokią aplinką nori ateiti Jėzus.

Parapijos globėjas yra šv. Brunonas Kverfurtietis, nešęs Kristaus tikėjimo šviesą į baltų gentis. Jis taip pat matė, kad krikščioniškojo tikėjimo nepažinę žmonės yra kaip avys be piemens. Deja 1009 metais jo misija buvo nutraukta kankinystės kažkur šiame regione, pasienyje tarp prūsų ir lietuvių genčių. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

Tad ir ši parapija, globėju pasirinkusi šv. Brunoną, neieško lengvų kelių, bet eina ten, kur labai trūksta krikščioniškos dvasios ir šviesos. Bažnyčios atsiradimas šioje Debrecenu vadinamojoje Klaipėdos dalyje rodo, jog čia gyvenantys žmonės jau nebėra lyg avys be piemens: yra prasmė, yra nuoroda į dangų, Dievas yra arti. Juk šiandien psalmė mums byloja: „Palaiminti, kurie Viešpaties laukia...“

Bažnyčia – nėra šios sienos, blokai ar plytos. Bažnyčia visų pirma yra žmonės. Kol dar bažnyčios pastato čia nebuvo, čia jau gyveno Bažnyčia, kuri yra žmonės. Lankydamasis vienuolyno komplekse mačiau, kad čia telkiasi žmonės: šeimos su vaikais, jaunimo grupės, maldos rateliai, įvairios savitarpio pagalbos grupės... Čia Bažnyčia jau gyvena. Turiu viltį, kad Dievui laiminant ir broliams pranciškonams konventualams globojant, ši gyvoji Bažnyčia ir toliau plėsis, augs ir liudys Dievo karalystę.“

Iškilmėse dalyvavo Telšių vyskupo generalvikaras kan. Vilius Viktoravičius bei kiti Klaipėdoje tarnaujantys kunigai. Gausios tikinčiųjų minios savo buvimu paliudijo, kaip labai šioje Klaipėdos miesto dalyje reikalinga Bažnyčia. Po Eucharistijos šventimo džiaugsminga nuotaika ir gyvosios Bažnyčios bendravimas persikėlė į vienuolyno menes.

Telšių vyskupijos kurijos informacija