į pirmą puslapį

Kronika

Telšių kunigų seminarijos rektoriaus kan. Viktoro Ačo žodis ant Šatrijos kalno
Paskelbta: 2013-05-20 16:26:07

2013 m. gegužės 17 d.

Mieli broliai seserys Kristuje, Marijos žemės tikintieji.

Kaip džiaugiasi šiandien ir dėkoja Švč. M. Marijai mūsų protėviai žemaičiai, iš amžinybės žvelgdami į mus susibūrusius ant šio puikaus kalno, Dangiškai Motinai skirtomis giesmėmis nugiedoto. Taip, mieli tikintieji, mūsų protėviai, kadaise pakrikštyti ant šio kalno traukė Marijai skirtą giesmę, kad ji kuo plačiau sklistų, kad ji kuo labiau nuaidėtų, nuvilnytų žemaičių žemės laukais ir miškais, kad ji kuo labiau paliestų žemaičių vaikų jautrias širdis.

Šiandien, kaip ir kadaise mūsų protėviai žemaičiai, vėlei sugužėjome, susibūrėme vieningai šauktis savo Dangiškosios Motinos užtarimo, kad ji vėlei savo motiniška meile mus apglėbtų, kad paguostų, kad pastiprintų ir pamokintų gerumo, pasiaukojimo, pagarbos vienas kitam.

Tad šiandien prašykime Dangiškąją Motiną, kad žemaičius meilingai paglostytų ir paskatintų tobulėti dvasiškai, augti tikėjime, nes nuo tikėjimo brandos priklauso ir mūsų gyvenimo vaisiai. Tik tikėjimas parodo tikrąjį žmogaus veidą ir tik jis suteikia prasmę kasdienybei, tik jis yra pajėgus užčiuopti neapsakomą ir nepakartojamą malonės dovaną, kurią kiekvienas tikintysis nešioja savyje dėl Bažnyčios ir dėl pasaulio.

O tikėjimas yra atviras, jaudinantis, ryžtingas, asmeniškas Dievo priėmimas į savo kasdieninį gyvenimą, kad šis jį perkeistų ir suteiktų jam prasmę. Tačiau priimti Dievą į savo gyvenimą nereiškia įsivaizduoti kažko abstraktaus, nereiškia kažko tolimo, taip pat nereiškia apsiriboti, suvaržyti savo laisvę, tačiau leisti, kad kasdienybėje pasireikštų Dievo garbė, kuri yra nuostabi kaip džiaugsmas, jaudinanti kaip apsikabinimas, stebinanti ir pribloškianti kaip svaigulys, nušviečianti kiekvieną dalyką.

Kelkime akis šiandien į dangiškąją Motiną, stenkimės iš jos pasisemti tikėjimo patirties ir visiškai laisvai ir atvirai būti šios paslapties dalyviais. Pažvelkime į Švč. Mergelės Marijos gyvenimą. Juk jis visiškai nežinomas, ano meto istoriografų neužfiksuotas, neaprašytas. Tačiau mes jame atpažįstame Dievo garbės pasireiškimą, Emanuelio buvimą žmonių tarpe, kuris dovanoja išganymą. Žvelgdami į Švč. Mergelės Marijos gyvenimą, kuris, žmogiškomis akimis žvelgiant, atrodo nereikšmingas, nevertas įsidėmėti, pastebime, kad jis tampa Dievo regimu ženklu, Dievo buvimo tarp mūsų priežastimi.

Šiandien pažvelgę vieni į kitus pastebime visą eilę žemaičių, apie kuriuos daugybė Lietuvos žmonių beveik nieko nežino, tačiau ir jie, kaip Švč. Mergelė Marija buvo užsimezgusioje jaunystėje savaip Dievo aplankyti ir nutvieksti dangiškos šviesos. Jei jų paklaustumėme, tai kiekvienas iš jų galėtų asmeniškai atpasakoti gyvenimo istoriją panašią į savo Dangiškosios Motinos istoriją. Jie taip pat savo kailiu patyrė džiaugsmo ir sumaišties momentų, turėjo abejonių ir buvo ne kartą gundomi, kartais išgyveno baimę būti pažemintiems, o kartais jautėsi esą privilegijuoti Dievo tarnai.
Ir mes žinome, jog tos žemaičių užsimezgančios istorijos pasieks Dievo norėtą tikslą tik tuomet, jei jie bus ištvermingi tikėjimo kelyje, jei atidžiai klausys Dievo Sūnaus balso ir bus nuolankūs ir ištikimi Dievo paslapties tarnai, Dievo, kuris myli žmones ir nori juos išganyti.

Žvelgdami šiandien vieni į kitus be abejo esame laimingi ir dėkingi, nes galime pasidžiaugti, kad Dievas ir šiandien nepaliauja kviesti dažnai nepastebėtas gyvenimo istorijas, kad šios taptų svarbiomis išganymo istorijomis. Šiandien, ir kasdien visi drauge melskime už pašauktuosius, melskime už savo šeimas, melskime vieni už kitus, kad sugebėtume likti tvirti ir ištikimi savo pašaukime, netgi tada, kai turėsime pereiti ištisas dykumas. Melskime, kad visada jie turėtume tikrumą, jog Dievas mūsų neapleidžia ir niekad mūsų neapleis.

Tačiau nepamirškime šiandien, ir kiekvieną dieną melstis ypač už tuos žemaičius, kurie labiausiai vargsta ir kenčia, prašydami, kad Švč. Mergelė Marija nepaliautų globojusi žemiškoje kelionėje ir kreipusi į džiaugsmingą susitikimą su Viešpačiu amžinybėje. Popiežius Benediktas XVI mums primena, kad Marija myli kiekvieną savo vaiką, ypač tą, kuris kaip ir jos Sūnus Kristus išgyvena kančią. Ji myli paprasčiausiai dėl to, kad esame jos vaikai pagal Kristaus, kabančio ant kryžiaus, valią.

Psalmininkas jau prieš šimtmečius pramatydamas egzistuosiantį ryšį tarp mūsų ir Švč. Mergelės Marijos pranašavo: „Šalies turtuoliai ieškos Tavo šypsenos“ (PS 45, 13). Taip tikintieji, ir mūsų protėviai, įkvėpti Dievo Žodžio nuo amžių ieškojo Marijos šypsnio. Ši Marijos šypsena yra skirta visiems ir joje kiekvienas gali atrasti padrąsinimą ir sustiprinimą.

Pasitikėdami prašykime, kad Švč. Mergelė Marija užtardama mus pas Dievą įkvėptų kiekvieno iš mūsų gyvenime viltį, duotų patirti krikščionišką tikėjimo džiaugsmą, įkvėptų moralinei gyvenimo kokybei ir padrąsintų šlovinti Dievą visu savo gyvenimu. Amen.

Kan. teol. lic. Viktoras Ačas

aukštyn